Legislator Giurisprudenza & Legislazione
2015-12-29 Nr. CB-12287-2-55-3-02905-2013-7 Generato dall'IA

Lithuanian Supreme Court vacates lower court rulings for remand due to failure to establish facts for void contract restitution.

Numero d'incarto 2015-12-29 Nr. CB-12287-2-55-3-02905-2013-7
Autorità giudiziaria
Giurisdizione Lituania (LT)
Data della decisione
Esito del giudizio Respinto (Dismissed)

Sintesi Legislator

Generato dall'IA

The Supreme Court vacated the appellate court's decision and remanded the case to the district court for a new trial. The lower courts failed to establish the material facts necessary to apply restitution rules regarding a void contract for fixed-rate electricity sales. Because the Supreme Court can only review legal application, not re-evaluate evidence, the case was sent back to determine the specific amounts and conditions for restitution.

Regesto Legislator

Generato dall'IA

Civil Procedure Code Art. 359 para. 1 pt. 5; Civil Code Art. 6.145; Civil Procedure Code Art. 360: When lower courts fail to establish significant factual circumstances required to apply restitution rules for a void contract, the Supreme Court must vacate the decision and remand the case for a new trial to determine those facts.

Parole chiave

Generato dall'IA
void contract restitution fixed rate electricity renewable energy incentives remand for new trial factual circumstances establishment

Disposizioni normative citate

Generato dall'IA
Civil Procedure Code Art. 359 para. 1 pt. 5
Civil Procedure Code Art. 360
Civil Procedure Code Art. 362
Civil Code Art. 1.80 para. 2
Civil Code Art. 6.145
Civil Code Art. 6.147

Ti chiedi come si applica questa sentenza alla tua fattispecie?

Analizza questa decisione insieme alla legislazione federale e cantonale, ai commentari e alla giurisprudenza successiva in Legislator AI.

Apri in Legislator →

Testo completo

Motyvų projektas

Civilinė byla Nr. 3K-3-708-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02905-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.5.11.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mobilėja“ ir atsakovės akcinės bendrovės LESTO kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mobilėja“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei LESTO dėl fiksuoto tarifo taikymo; tretieji asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skatinimo priemonių taikymą iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės energijos) gaminamai elektros energijai ir nustatančių imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą bei negaliojimo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovės 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 80000-2154 „Dėl PVM sąskaitų faktūrų grąžinimo ir sutarties vykdymo“ pateiktą pranešimą dėl ieškovės ir atsakovės 2012 m. kovo 21 d. sudarytos Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – ir Sutartis) nutraukimo; pripažinti, kad atsakovė, laiku neišmokėdama lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP) už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėn., pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus; priteisti iš atsakovės VIAP lėšas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės iki 2013 m. spalio mėn., t. y. 67 079,70 Lt (19 427,62 Eur), 9 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2011 m. spalio 14 d. išdavė ieškovei leidimą plėtoti 60 kW elektros energijos gamybos pajėgumus, 2011 m. gruodžio 21 d. – leidimą gaminti elektros energiją. Ieškovė ir atsakovė 2012 m. kovo 21 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 1.2 punkte atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais reikalavimais bei vykdydama visuomeninės tiekėjos ir skirstomųjų tinklų operatorės funkcijas, įsipareigojo pirkti visą pardavėjos (ieškovės) elektrinėje pagamintą ir pateiktą į tinklą elektros energiją; Sutarties 5.1 punkte nustatė, kad ieškovės tiekiamos elektros energijos kaina nustatoma Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimu; kainos dydis ir jos dedamosios nurodytos Sutarties 4 priede. Ieškovės teigimu, atsakovė pagamintos elektros energijos supirkimo kainai taikydavo 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh dydžio fiksuotą tarifą, nustatytą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 7 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros sektoriuje kainų“ (toliau – Nutarimas dėl VIAP kainų) 4.4 punkte; šio tarifo taikymą reglamentavo Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 (vertinant šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintą aprašo redakciją toliau – 2001 m. Aprašas), 7 ir 9 punktai.

Ieškovė nurodė, kad 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 80000-2154 „Dėl PVM sąskaitų grąžinimo ir sutarties vykdymo“ atsakovė informavo ją apie tai, kad kreipėsi į Komisiją, prašydama paaiškinti, kokios skatinimo priemonės turi būti taikomos ieškovei bei jos elektrinėje pagamintai ir į atsakovės tinklus patiektai elektros energijai. Atsakovė šiame rašte nurodė, kad tuo atveju, jeigu Komisija nustatys, jog ieškovės pagamintai elektros energijai neturi būti taikomas fiksuotas tarifas ir kitos skatinimo priemonės, šis raštas, vadovaujantis Sutarties 9.3 punktu, bus laikomas įspėjimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą. Kadangi Komisija 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. R2-2545 išaiškino, kad ieškovei neturi būti taikomas fiksuoto tarifo dydis, atsakovė nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Pasak ieškovės, dėl tokių atsakovės veiksmų ji 2013 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama išnagrinėti ginčą ir įpareigoti atsakovę vykdyti Sutartį, tačiau jos reikalavimai buvo atmesti. Ieškovės teigimu, Komisija nepagrįstai sprendė, kad 2001 m. Aprašas galiojo tik tiek, kiek neprieštaravo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatoms (AIEĮ 20 straipsnio 1 daliai), o konstatuodama, jog Sutarties sąlygos prieštarauja AIEĮ, ir pripažindama Sutartį niekine – peržengė savo kompetencijos ribas, nes tik teismas gali ex officio konstatuoti niekinio sandorio pasekmes.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovės prievolę supirkti ieškovės pagamintą elektros energiją, taip pat elektros energijos kainą nustato ne tik šalių sudaryta Sutartis, bet ir teisės aktai, reglamentuojantys elektros energijos prekybos ir VIAP teikimo rėmimo sąlygas; tai nustatyta ir Sutarties 1.1, 1.2, 7.1, 9.5 punktuose. Teismas nustatė, kad pagal AIEĮ 20 straipsnio 1 dalies (redakcija, kuri galiojo ieškovei išduodant leidimą plėtoti gamybos pajėgumus ir leidimą gaminti elektros energiją) nuostatas fiksuotas tarifas, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, taikomas saulės šviesos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW; gamintojas, kurio elektrinės įrengtoji galia viršija 30 kW, dėl skatinimo kvotos privalo dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (AIEĮ 20 straipsnio 3 dalis). Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovei, kurios elektrinės galia yra 60 kW, negali būti taikomas fiksuotas tarifas. Teismas pritarė atsakovės ir trečiųjų asmenų pozicijai, kad 2001 m. Aprašas galiojo tiek, kiek neprieštaravo AIEĮ nuostatoms; tai atitinka tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą teisės aktų hierarchijos principą, tiek bendruosius teisės principus. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovė, laiku neišmokėjusi ieškovei lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėn., pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 67 079,70 Lt (19 427,62 Eur). Teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Sutarties 9.3 punktu, informavusi ieškovę prieš 30 kalendorinių dienų, nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė Sutartį. Teismas atmetė argumentus, kad Komisija, spręsdama šalių ginčą ikiteismine tvarka, peržengė savo kompetencijos ribas, pažymėdamas, jog ji pagal savo įgalinimus vertino Sutarties nuostatų atitiktį teisiniam reglamentavimui, jos nutarimo rezoliucinėje dalyje nepasisakyta ir nepriimtas sprendimas Sutarties sąlygas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis, todėl negalima daryti išvados, kad Komisija panaikino Sutarties sąlygas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą – pripažino, kad atsakovė pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, laiku neišmokėdama ieškovei lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo; bylos dalį, kuria netenkinti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės lėšas už VIAP, 9 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui; sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimą, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad sudarant Sutartį galiojo 2001 m. Aprašas, pagal kurio 7, 9 punktus buvo skatinama elektros energijos gamyba, inter alia, saulės elektrinėse; ji superkama Nutarimo dėl VIAP kainų patvirtintais tarifais (fotoelektrinių iki 100 kW galios – 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh). Kolegija pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 24 d. įsigaliojusio AIEĮ 20 straipsnio 1 dalies norma apribojo subjektų, kuriems gali būti taikomas fiksuotas tarifas, ratą. Aplinkybės, kad sudarydamos Sutartį šalys nepaisė pirmiau nurodytos įstatymo nuostatos, teisėjų kolegija nepripažino pagrindu, dėl kurio ieškovės pagaminamos elektros energijos supirkimo kainai turi būti taikomas fiksuotas tarifas.

Kadangi Sutartyje buvo nustatyta galimybė šalims ją vienašališkai nutraukti pranešus apie tai kitai šaliai prieš 30 dienų, tai kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė teisėtai nutraukė Sutartį (CK 6.217–6.218 straipsniai; CPK 185, 265 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog nors sudarant Sutartį galiojo AIEĮ 20 straipsnio nuostatos, apribojančios ieškovės teisę gauti fiksuotą tarifą, tačiau atsakovė ją vykdė ilgiau nei metus, nei atsakovei, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai nebuvo aišku dėl ieškovei taikytino fiksuoto tarifo.

Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovę tęsti sutartinius teisinius santykius su ieškove (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), kuriai, kaip ūkio subjektui (verslininkei), turėjo ir galėjo būti žinomi galiojančių teisės aktų reikalavimai. Dėl to, kolegijos vertinimu, ji turi prisiimti kilusias pasekmes, kurių negali išvengti remdamasi teisėtų lūkesčių principu. Kolegija nurodė, kad ieškovės argumentai, jog, nepritaikius skatinamojo tarifo, ieškovės valdoma jėgainė atsipirktų tik po 90 metų (o jėgainės veikimo laikotarpis – tik 20 metų), nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl jų nevertino ir jais nesirėmė (CPK 178, 185 straipsniai); byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų nutraukusi elektros energijos gamybos veiklą, kad elektrinės tolesnis eksploatavimas yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti net minimalių interesų, kurių ji siekė.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą priteisti skolą už suteiktas paslaugas, netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai neįvertino bylos aplinkybių, kad atsakovė sustabdė lėšų pagal Sutartį už VIAP mokėjimą 2013 m. gegužės mėnesį, o apie galimą Sutarties nutraukimą ieškovę informavo tik 2013 m. liepos 24 d., taigi beveik tris mėnesius sustabdė sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal tuo metu dar galiojusią Sutartį; be to, Sutartis buvo nutraukta tik nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d.

Kolegija pripažino, kad atsakovė, laiku neišmokėjusi ieškovei lėšų už VIAP nuo 2013 m. gegužės mėn. iki Sutarties nutraukimo, pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus (Sutarties 7.3.1 punktas; CK 6.200 straipsnis). Kadangi byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškovės reikalaujamų priteisti iš atsakovės lėšų už VIAP dydį, jo apskaičiavimų, tai su reikalavimu priteisti šias sumas susijusią bylos dalį kolegija grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutarties dalį, kuria atmesta dalis ieškovės reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas; įsigaliojus AIEĮ, elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams suteikta teisė gauti skatinamąjį tarifą, tačiau nenustatyta jo įgyvendinimo tvarka; ieškovės subjektinė teisė gauti 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh dydžio fiksuotą tarifą galiojo tiek sudarant Sutartį (galiojant 2001 m. Aprašui), tiek įsigaliojus AIEĮ, be to, ji buvo nustatyta Sutartyje. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (įstatymų įgyvendinamieji aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Teismų išvados prieštarauja nurodytai jurisprudencijai; AIEĮ nebuvo nustatyta, kad jam įsigaliojus 2001 m. Aprašas netenka galios, o tai patvirtina šio įstatymo įgyvendinamojo akto galiojimą ir taikymą ginčo teisiniams santykiams iki 2012 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašas (toliau – ir 2012 m. Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827. Teismai neįvertino, kad, net ir pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ieškovės teisė gauti fiksuotą tarifą negalėjo būti panaikinta (mokestis už elektros energiją buvo nustatytas Sutartyje).

2. Teismai nenurodė konkrečios teisės normos, kuri patvirtintų atsakovės veiksmų, nutraukiant Sutartį, teisėtumą. Sutartis sudaryta teisės aktų pagrindu, o vėliau vienos iš šalių iniciatyva nutraukta, nors teisės aktas, kurio pagrindu ji sudaryta, nėra panaikintas ar pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatų, nenurodė konkrečių pagrindų, dėl kurių Sutartis neturėtų būti toliau vykdoma; teisės aktuose nenurodyti pagrindai, dėl kurių atsakovė galėtų nutraukti Sutartį vienašališkai arba teismine tvarka. Atsakovė, įgyvendindama bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), anot ieškovės, privalėjo kreiptis į ją dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir tik tada būtų turėjusi teisę nutraukti Sutartį; tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Evekas“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-206/2012; kt.). Teismai taip pat neįvertino aplinkybės, kad atsakovė, daugiau nei metus vykdydama Sutartį, savo veiksmais ją patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, kad, netaikant Sutartyje nustatyto 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh fiksuoto tarifo, ieškovės valdomos jėgainės įrengimas atsipirktų tik per 90 metų (o jėgainės veikimo laikotarpis yra tik 20 metų); įprastomis verslo sąlygomis nė vienas investuotojas nesudarytų Sutarties esant tokiai investicijų grąžos sąlygai. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad šie teiginiai nepagrįsti, tokios savo išvados neargumentuodamas. Teismai neįvertino aplinkybės, kad fiksuotas tarifas taikomas 12 metų laikotarpiui tam, kad elektros energijos gamintojui jėgainė atsipirktų nurodytą laikotarpį jam mokant fiksuotą tarifą. Ieškovė nurodo, kad, įvertinusi 2001 m. Aprašo nuostatas, sudarydama Sutartį, turėjo visiškai pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog jos gaminama elektros energija bus remiama fiksuotu tarifu tam tikrą laikotarpį, per kurį investicijos visiškai atsipirks. Ieškovės įsitikinimu, jos nurodomų aplinkybių atsakovė nepaneigė, todėl teismai privalėjo jas pripažinti įrodytomis, tačiau, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir rungimosi principą, to nepadarė.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad AIEĮ 20 straipsnio 1 dalis apribojo subjektų, kuriems taikomos skatinimo priemonės, ratą (ieškovė į jį nepatenka), o pagal CK 6.157 straipsnį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, skundžiamame sprendime konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad atsakovė, laiku neišmokėjusi ieškovei lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, pažeidė Sutartį ir teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties nuostatos dėl fiksuoto ieškovės pagaminamos elektros energijos supirkimo tarifo prieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, tačiau be teisinio pagrindo konstatavo, jog ieškovė turėjo teisę gauti VIAP lėšas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, nes, remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, šios lėšos jai nepriklausė nuo Sutarties sudarymo momento.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad AIEĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostata, apribojanti ieškovės teisę gauti fiksuotą tarifą už pagaminamą elektros energiją, galiojo ir sudarant Sutartį, tačiau nusprendęs, jog atsakovė, laiku neišmokėjusi ieškovei lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalies, 6.156, 6.157 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. D. v. AB bankas FINASTA ir kt., bylos Nr. 3K-3-191-916/2015; kt.). Teismas neįvykdė CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos, nors pagrindas pripažinti Sutartį niekine yra akivaizdus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes ir ekonominę situaciją, atsinaujinančių elektros energetikos išteklių teisinio reglamentavimo ypatumus ir jo kaitą, nukrypo nuo principo, kad iš pažeidimo teisė kilti negali (lot. ex injuria jus non oritur).

3. Dėl šalių ginčo yra priimti du skirtingi įsiteisėję vykdytini sprendimai – skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 03-746 „Dėl AB LESTO neplaninio veiklos patikrinimo“, kuriuo Komisija įpareigojo atsakovę ieškovės saulės fotovoltinei elektrinei netaikyti fiksuoto tarifo. Atsakovei neįvykdžius Nutarimo dėl planinio patikrinimo ar jį įvykdžius netinkamai, Komisija gali skirti jai teisės aktuose nustatytą sankciją arba kreiptis dėl priverstinio Nutarimo vykdymo.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. AIEĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostata nesikeitė nuo pat įstatymo įsigaliojimo momento (2011 m. gegužės 24 d.), taigi galiojo ir tada, kai ieškovei buvo išduotas leidimas plėtoti 60 kW elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimas gaminti elektros energiją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš jų įgyvendinamuosius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Remdamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, bendraisiais teisės principais atsakovė daro išvadą, kad 2001 m. Aprašas galiojo tiek, kiek neprieštaravo AIEĮ nuostatoms. Kadangi pagal AIEĮ nuostatas ieškovės pagamintai elektros energijai supirkti negalėjo būti taikomas fiksuotas supirkimo tarifas, tai, atsakovės manymu, vertinant ieškinio pagrįstumą turėjo būti vadovaujamasi AIEĮ, o ne 2011 m. Aprašo nuostatomis. Situacija, kai tuos pačius santykius skirtingai reglamentuoja kelių teisės aktų normos, teisės teorijoje apibūdinama kaip teisės aktų kolizija; ji sprendžiama vadovaujantis taisyklėmis, kad aukštesnės teisinės galios teisės aktas turi viršenybę prieš žemesnės teisinės galios aktą, o vėlesnis teisės aktas pakeičia ankstesnįjį.

2. Įstatymų leidėjui AIEĮ nustačius, kad už nustatytą fiksuotą tarifą superkama tik elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ginčo Sutartis negalėjo būti sudaryta, nes prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų normoms. Atsakovė nurodo, kad ji pagrįstai ir teisėtai, remdamasi AIEĮ nuostatomis, nutraukė Sutartį. Aplinkybė, kad Sutartis sudaryta ir vykdyta pažeidžiant imperatyviųjų teisės aktų reikalavimus, negali būti pagrindas pripažinti ieškovės teisę gauti fiksuotą tarifą už pagamintą elektros energiją.

3. Atsakovė pažymi, kad ieškovė neturėjo pagrindo turėti teisėtų lūkesčių, jog jos elektrinėje pagaminta elektros energija bus superkama už nustatytą fiksuoto dydžio tarifą; teisės aktuose nenustatyta, kad investicijos į elektrinę turi atsipirkti per 12 metų ar kitą konkretų laikotarpį. Kadangi Sutarties sudarymo metu galiojęs AIEĮ nenustatė, kad ieškovės pagaminta elektros energija turi būti superkama taikant skatinimo priemones, tai ji (verslininkė) neturėjo pagrindo tikėtis, jog jos pagaminamos elektros energijos supirkimo kainai turi būti taikomas fiksuotas tarifas. Atsakovės manymu, ieškovė, plėtodama 60 kW galingumo elektrinės projektą galiojant AIEĮ redakcijai, ribojančiai subjektų, kuriems gali būti taikomas fiksuotas tarifas, ratą, veikė savo rizika ir už ją turi prisiimti atsakomybę.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, patenkinti ieškovės kasacinį skundą; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovė pažymi, kad AIEĮ nuostatomis jai buvo suteikta teisė gauti skatinamąjį tarifą, nors ir nebuvo nustatyta konkreti skatinimo tvarka; tokia teisė egzistavo tiek Sutarties sudarymo metu, tiek įsigaliojus AIEĮ. Teikdama argumentus dėl Sutarties teisėtumo ir jos atitikties teisės aktų nuostatoms, atsakovė neatsižvelgia į CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 1.79 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Atsiliepime teigiama, kad neegzistuoja teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nevykdyti Sutarties, ją nutraukti arba pripažinti negaliojančia; atsakovė nepaaiškino, kodėl ji sudarė ir kurį laiką vykdė Sutartį, jei mano, jog ši prieštaravo imperatyviosioms normoms.

2. Teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Atsakovė neįrodė akivaizdaus pagrindo, dėl kurio Sutartis turėtų būti niekinė, nenurodė konkrečios imperatyviosios normos, kuriai sandoris prieštarauja, nepateikė įrodymų, kad Sutarties vykdymas pažeistų ne tik jos šalių, bet ir viešuosius interesus, pagrindinius sutarčių teisės principus; priešingai, faktas, kad Sutartis buvo vykdoma, patvirtina, jog ji teisėta, tinkamai sudaryta ir galiojanti.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog neplaninio patikrinimo aktas ir nutarimas savaime nesukelia materialinių teisinių padarinių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS-826-261/2015). Kadangi Komisija, priėmusi Nutarimą dėl patikrinimo, nesiėmė veiksmų, kad ieškovei nebūtų taikomas fiksuotas tarifas, tai atsakovė daro išvadą, jog ieškovei negali būti taikomos neigiamos pasekmės (fiksuoto tarifo netaikymas, Sutarties nutraukimas). Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovė nesirėmė Nutarimo dėl patikrinimo duomenimis.

Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovės kasacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o atsakovės kasacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Ministerija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pagal teisės aktų reikalavimus ieškovė neturėjo teisės gauti fiksuotą tarifą ir VIAP lėšas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties nuostatos dėl fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo prieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, tačiau nepagrįstai pripažino ieškovės teisę į VIAP lėšas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, kurios jai nepriklausė nuo Sutarties sudarymo momento. Pagal AIEĮ aiškinamąjį raštą įstatymas yra pagrindinė priemonė skatinti naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kadangi AIEĮ 20 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad fiksuotas tarifas, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, taikomas saulės šviesos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, tai Ministerija daro išvadą, kad gamintojas, kurio elektrinės įrengtoji galia viršija 30 kW, norėdamas gauti fiksuotą tarifą, privalo dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, kaip tai nustatyta AIEĮ 20 straipsnio 3 dalyje. Dėl to ieškovei, kurios elektrinės įrengtoji galia yra 60 kW, negali būti taikomas fiksuotas tarifas, vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2011 m. gegužės 24 d. įsigaliojusio AIEĮ 20 straipsnio 1 dalyje apribotas subjektų, kuriems gali būti taikomas fiksuotas tarifas, ratas, todėl, remdamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teisės principais, Ministerija laikosi pozicijos, kad savo teisės gauti fiksuotą tarifą ieškovė negali pagrįsti 2001 m. Aprašo (įstatymą įgyvendinančiojo teisės akto) nuostatomis.

2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė pažeidė Sutartį, ir pripažindamas, jog ieškovė turi teisę gauti VIAP lėšas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, nors, remiantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, ieškovė neturėjo teisės gauti fiksuotą tarifą ir VIAP lėšas, priėmė neteisėtą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.5, 1.78, 1.80, 6.156, 6.157 straipsnių nuostatas, sudarė sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti. Sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, kitaip būtų paneigta įstatymų leidėjui suteikta kompetencija ir su tuo susiję konstituciniai principai. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė principo, kad iš pažeidimo negali kilti teisė; sąžiningumo principo netaikė kartu su teisingumo ir protingumo principais.

3. Ministerija sutinka su teismų sprendimais, kad Sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis jos 9.3 punktu. Sistemiškai aiškindama 2012 m. Aprašo nuostatas, Ministerija nurodo, kad privalomas elektros energijos supirkimas tiesiogiai siejamas su skatinimo priemonių (fiksuoto tarifo) taikymu; todėl tokiu atveju, kai gamintojui netaikomos skatinimo priemonės, AB LESTO nenustatyta prievolė supirkti pagamintą elektros energiją, ji, remdamasi Sutartimi, turi teisę vienašališkai ją nutraukti, apie tai pranešusi prieš 30 kalendorinių dienų.

Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovės kasacinius skundus trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. AIEĮ 20 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi išduodant leidimą plėtoti gamybos pajėgumus ir leidimą gaminti elektros energiją) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad fiksuotas tarifas, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, taikomas saulės šviesos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW; gamintojas, kurio elektrinės įrengtoji galia viršija 30 kW, norėdamas gauti fiksuotą tarifą, privalo dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (AIEĮ 20 straipsnio 3 dalis). Kadangi ieškovės elektrinė neatitinka nustatytų reikalavimų, tai Komisija daro išvadą, kad jai negali būti taikomas fiksuotas tarifas; toks tarifas gali būti taikomas tik jai dalyvaujant skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (2012 m. Aprašo 7, 8 punktai). Komisija pritaria atsakovės pozicijai, kad 2001 m. Aprašo nuostatos byloje gali būti taikomos tik ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja AIEĮ normoms.

2. Įvertinusi aplinkybes, kad ieškovė nepatenka į subjektų, kuriems gali būti taikoma skatinimo priemonė – fiksuotas tarifas, ratą, jeigu nedalyvavo skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, kad AIEĮ nurodyta, kokiems subjektams ir kokiomis aplinkybėmis gali būti taikomi fiksuoti tarifai bei kitos skatinimo priemonės, Komisija daro išvadą, kad Sutarties nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog ieškovės elektrinėje pagaminta elektros energija yra superkama fiksuotu tarifu, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Ieškovė neturėjo teisės parduoti elektros energiją už fiksuotą tarifą, taip pat gauti lėšų už VIAP, todėl Komisija laikosi pozicijos, kad atsakovė, sustabdžiusi VIAP lėšų išmokėjimą ieškovei ir jos 2013 m. gegužės–rugpjūčio mėn. į skirstomuosius elektros tinklus patiektą elektros energiją supirkdama rinkos kaina, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių skatinimo ir jo apimties

Siekiant užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų plėtojimą ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, 2011 m. gegužės 12 d. buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (byloje taikytina 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Įstatymu nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema (AIEĮ 1 straipsnio 3 dalis). Be kitų sričių, AIEĮ reglamentuojamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimas. Pagal AIEĮ 20 straipsnio 1 dalį elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarka sumokant gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir gamintojo Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos skirtumą (AIEĮ 20 straipsnio 2 dalis). Fiksuoti tarifai nustatomi ir skatinimo kvotos paskirstomos aukciono būdu (AIEĮ 20 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė, eksploatuojanti elektrinę, kurios galia – 60 kW, turi teisę gauti skatinamąjį 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh dydžio tarifą, dėl kurio buvo susitarta ieškovės ir atsakovės (visuomeninės tiekėjos ir skirstomųjų tinklų operatorės) sudarytoje Sutartyje. Byloje nustatyta, kad leidimas plėtoti 60 kW elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovei išduotas 2011 m. spalio 14 d., leidimas gaminti elektros energiją – 2011 m. gruodžio 21 d., o Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl visos ieškovės elektrinėje pagamintos ir patiektos į tinklą elektros energijos pirkimo sudaryta 2012 m. kovo 21 d. Ginčą sprendę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisės gauti fiksuoto tarifo už pagamintą elektros energiją, nes pagal AIEĮ 20 straipsnio 1 dalį fiksuotas tarifas gali būti taikomas tik toms elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Ieškovė nesutinka su teismų pateiktu vertinimu, nurodydama, kad teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, jos subjektinė teisė gauti 1,63 Lt (0,47 Eur) už kWh dydžio fiksuotą tarifą nustatyta tiek AIEĮ, tiek Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu patvirtintame Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos apraše. Tokie ieškovės argumentai nepripažintini pagrįstais.

Pirmiau šioje nutartyje nurodytas AIEĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamyba remiama prie ją pardavus Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka gautos kainos pridedant fiksuotą tarifą, kurio kvotos paskirstomos aukcione. AIEĮ nustatytos tik dvi išimtys, kai fiksuoti tarifai skiriami ne aukciono būdu: pirma, kai elektros energija pagaminama elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Tokio tipo elektrinėse pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą (AIEĮ 20 straipsnio 2 dalis). Antra, kai leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gamintojui išduotas iki AIEĮ įsigaliojimo dienos konkurso būdu arba leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki AIEĮ įsigaliojimo dienos. Tokiam gamintojui AIEĮ 20 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos, o 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis AIEĮ įsigaliojimo metais (AIEĮ 20 straipsnio 8 dalis).

Ieškovė, laikydamasi pozicijos, kad jos gaminamai elektros energijai turi būti taikomas fiksuotas tarifas, neįrodė nė vienos iš aprašytų išimčių taikymo sąlygų. Ginčą sprendę teismai nustatė, kad ieškovės elektrinės įrengtoji galia (60 kW) didesnė, nei nustatyta AIEĮ 20 straipsnio 2 dalyje (30 kW), todėl ieškovė neįgyja teisės remtis šioje normoje įtvirtinta išimtimi. Byloje taip pat nustatyta, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją ieškovei išduoti jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio nuostatoms (atitinkamai 2011 m. spalio 14 d. ir gruodžio 21 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškovei netaikytina ir AIEĮ 20 straipsnio 8 dalyje reglamentuota išimtis. Kadangi ieškovei netaikytinos AIEĮ reglamentuotos išimtys, sudarančios pagrindą skirti fiksuotą tarifą, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė prekiauja elektros energija Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka (pagal dvišales sutartis tarp tiekėjų ir gamintojų, biržoje, perdavimo sistemos operatoriaus organizuojamame aukcione arba pagal sisteminių paslaugų sutartis, sudaromas tarp perdavimo sistemų operatorių ir (ar) tarp perdavimo sistemos operatoriaus ir gamintojų) ir jai sudalyvavus aukcione paskirtas fiksuotas tarifas (AIEĮ 20 straipsnio 2, 3 dalys), tai teisėjų kolegija sprendžia, jog atmestinas ieškovės argumentas, kad jos teisė gauti fiksuotą tarifą įtvirtinta AIEĮ. Tokios teisės ieškovei nesuteikia ir 2001 m. Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo nuostatos, kurios privalo būti vertinamos ne atsietai, tačiau visų konkrečią sritį reglamentuojančių teisės aktų kontekste, nepažeidžiant iš Konstitucijos kylančių teisės aktų hierarchijos ir bendrųjų teisės principų.

2001 m. Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo 7 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 14 d.) nustatyta, kad remiantis jo nuostatomis skatinama elektros energijos gamyba vėjo, biomasės, saulės elektrinėse ir ne didesnės negu 10 MW galios hidroelektrinėse, taip pat šios energijos pirkimas. Elektros energija, pagaminta 2001 m. Aprašo 7 punkte nurodytose elektrinėse, iki energetikos ministro nustatomos valandinės elektros energijos prekybos su tiekėjais pradžios iš gamintojų perkama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 7 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainų“ patvirtintais tarifais, diferencijuotais pagal naudojamų atsinaujinančių energijos išteklių rūšį, neviršijant Aprašo 2 priede nurodytos kiekvienos rūšies energijos išteklių metinės apimties (2001 m.

Aprašo 8 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostatos, kuriose elektros energijos gamyba skatinama jos neribojant elektrinių, kuriose elektros energija gaminama, įrengtąja galia, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad tai darant nebūtų paneigtas ar pakeistas AIEĮ nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį fiksuotais tarifais skatinama elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į nuosekliai formuojamą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo įgyvendinamojo teisės akto ar tokio įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui.

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Ieškovės nurodomi Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (įstatymų įgyvendinamieji aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), negali būti aiškinami kaip įpareigojantys bylą sprendžiantį teismą taikyti įstatymo nuostatai aiškiai prieštaraujančią jo įgyvendinamojo teisės akto nuostatą, nes taip būtų paneigtas konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia, suponuojantis visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžiantis įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

Papildomai pažymėtina, kad elektros energetikos sektoriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų konkurencija tiesiogiai išspręsta ir AIEĮ, kurio 3 straipsnio 4 dalyje Vyriausybei pavesta remiantis AIEĮ nustatyti skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas tiek, kiek jų nereglamentuoja AIEĮ ir (ar) kiti įstatymai. Taigi atsinaujinančių išteklių energijos gamybos sistemą ir jos skatinimą reglamentuojančiame įstatyme expressis verbis įtvirtinta jo nuostatų pirmenybė prieš įstatymo įgyvendinamuosius aktus, kuriuos priimančiai institucijai suteikta ribota teisė nustatyti AIEĮ įgyvendinančias nuostatas – tik tokia apimtimi, kiek tai nereglamentuota įstatyme.

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad teismai pagrįstai sprendė, jog teisės aktuose neįtvirtinta subjektinė ieškovės teisė gauti fiksuotą tarifą už gaminamą elektros energiją, o ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriuose laikomasi priešingos pozicijos, atmestini. Teisėjų kolegija toliau plačiau pasisakys dėl teismų padarytos išvados, kad ieškovės teisės gauti fiksuotą tarifą taip pat nepatvirtina Sutarties nuostatos, prieštaraujančios pirmiau aptartoms teisės normoms, taip pat Sutarties nuostatų teisėtumo ir jų sukeliamų teisinių padarinių.

Dėl imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas ex officio sandorį gali pripažinti negaliojančiu tada, kai yra akivaizdus jo negaliojimo pagrindas ir jokių papildomų įrodymų rinkti nereikia. Tam, jog pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad, sudarydamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, šalys susitarė, jog atsakovė supirks visą ieškovės elektrinėje pagamintą ir patiektą į tinklą elektros energiją (1.2 punktas), ieškovės tiekiamos elektros energijos kaina nustatoma Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu (5.1 punktas); kainos dydis ir jos dedamosios nurodytos Sutarties 4 priede. Vykdydama Sutartį, atsakovė iki 2013 m. birželio mėn. iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjo ieškovei fiksuotą tarifą už tiekiamą elektros energiją. Įvertinę šias aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismai sprendė, kad nurodytos Sutarties nuostatos prieštarauja imperatyviosioms AIEĮ normoms, tačiau sandorio nepripažino negaliojančiu ir netaikė jo negaliojimo teisinių padarinių. Atsakovės vertinimu, dėl to buvo pažeistos CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalies, 6.156, 6.157 straipsnių nuostatos. Tokie argumentai pripažintini pagrįstais.

Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L., bylos Nr. 3K-3-511/2014; kt.). Konkreti teisės nuostata pripažįstama imperatyviąja, jei ji atitinka šiuos požymius: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UAB „Finansų rizikos valdymas“, bylos Nr. 3K-3-192-695/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje taikytino AIEĮ 20 straipsnio 1–2 dalyse nesuformuluoti kategoriški paliepimai arba tiesioginiai draudimai, tačiau šioje teisės normoje vartojamos formuluotės „išskyrus“, „nuostatos netaikomos“ aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kokia yra jos taikymo sritis, kokiai elektros energijai (pagamintai konkrečios nurodytos įrengtosios galios elektrinėse) taikomos išimtys iš bendrosios atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo tvarkos. Dėl to darytina išvada, kad AIEĮ 20 straipsnio 1–2 dalių nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys negali pakeisti jų nuostatų ar atsisakyti jų taikyti.

Pažymėtina, kad tokią išvadą taip pat pagrindžia nurodytos teisės normos tikslas ir interesai, kuriuos ji gina. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Pagal Konstituciją, inter alia, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia, galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis (Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimas).

Minėta, kad AIEĮ skatinama atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra ir pagamintos energijos vartojimas. AIEĮ aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatyme nustatyta konkrečia skatinimo tvarka sudaroma skaidri ūkinės veiklos reguliavimo aplinka, užtikrinamos sąlygos subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.), skatinama ūkio subjektų tarpusavio konkurencija. Šie įstatymu siekiami tikslai nebūtų pasiekti, jei ūkio subjektams būtų suteikta teisė nukrypti nuo AIEĮ įtvirtintos tvarkos, susitarti dėl palankesnių skatinimo priemonių elektros energijai, pagamintai elektrinėse, kurių galia didesnė, nei nustatyta AIEĮ, taikymo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (AIEĮ 20 straipsnio 1 dalis), tokios energijos gamybos skatinimo priemonės finansuojamos paskirstant VIAP lėšas, kurių tinkamas naudojimas turi atitikti viešąjį interesą, socialinio teisingumo imperatyvą, užtikrinti visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Įstatyme nurodytų taisyklių pakeitimas dvišale sutartimi neužtikrintų nurodytų tikslų įgyvendinimo.

Konstatavus, kad AIEĮ 20 straipsnio 1–2 dalių nuostatos yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio, ir nustačius, jog elektrinės įrengtoji galia yra esminė sąlyga išimčiai iš bendrosios taisyklės taikyti, pripažintina, jog Sutarties nuostatos, kuriose, nukrypstant nuo AIEĮ reguliavimo, susitarta dėl imperatyviosioms normoms prieštaraujančių sąlygų, yra negaliojančios nuo jų sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, jog sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Kadangi bylą nagrinėję teismai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, kurios pakankamos pripažinti, kad tam tikros Sutarties sąlygos yra niekinės, tačiau, pažeisdami CK 1.78 straipsnio 5 dalį, Sutarties nepripažino negaliojančia ir detaliau neįvertino, ar sandoris būtų buvęs sudarytas be niekinėmis pripažintų Sutarties sąlygų, tai ši aplinkybė (ar Sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant negaliojančiomis pripažintinų sąlygų) paliktina teismams vertinti bylą nagrinėjant iš naujo.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad dalis Sutarties nuostatų prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to negalioja, spręstina dėl niekinio sandorio teisinių padarinių. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalies). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.145 straipsnis). Su restitucijos taikymu taip pat susiję restitucijos netaikymo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), restitucijos būdo parinkimo (6.146 straipsnis), piniginio ekvivalento apskaičiavimo (CK 6.147 straipsnis), su turto priežiūra susijusių išlaidų atlyginimo (CK 6.150 straipsnis), vaisių ir pajamų grąžinimo (CK 6.151 straipsnis) bei kiti klausimai. Šie klausimai gali būti išspręsti tik nustačius ir įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes (ieškovės patiektos energijos kiekius, tarp šalių vykdytus atsiskaitymus, ieškovei atsakovės sumokėtos kainos sudedamąsias dalis (fiksuoto tarifo dalį ir kitas kainos dedamąsias dalis), parduotos elektros energijos rinkos kainas ją perduodant konkrečiu metu ir pan.). Spręsdami šią bylą teismai netaikė negaliojančio sandorio padarinių, dėl to pirmiau nurodytos restitucijai taikyti reikšmingos faktinės bylos aplinkybės liko nenustatytos. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir patikrina apskųstus spendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus motyvus, aplinkybę, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, iš esmės nenustatė niekinio sandorio teisinėms pasekmėms taikyti reikšmingų aplinkybių, konstatuoja pagrindą naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi nustatytiems pažeidimams pašalinti būtina rinkti naujus įrodymus, juos tirti ir vertinti, tai bylos dalis dėl sandorio dalies negaliojimo pasekmių taikymo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamos kasacinius skundus ieškovė ir atsakovė sumokėjo po 583 Eur žyminio mokesčio.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė