Court dismisses appeal against pension arrears award, ruling temporary law invalidity does not erase past debt.
Sintesi Legislator
Generato dall'IAThe Supreme Administrative Court dismissed the Social Insurance Fund's appeal against a lower court order to pay pension arrears. The plaintiff argued that a temporary law reducing her pension violated constitutional rights, while the Fund contended the reduction was valid. The court held that the temporary law's invalidity did not erase the debt incurred before its invalidity was established, thus the lower court's award remained correct.
Regesto Legislator
Generato dall'IALRT 140 str. 1 d. 1 p. A502-1514/2013; Where a temporary regulation is later found unconstitutional, the court must fully remedy the resulting property loss even if the regulation was in force at the time of the loss.
Parole chiave
Generato dall'IADisposizioni normative citate
Generato dall'IAGiurisprudenza citata
Generato dall'IATesto completo
Administracinė byla Nr. A502-1514/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03079-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugpjūčio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies bei palūkanų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja N. M. 2012 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6951 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)3-121990; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 7 898,40 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos – 394,92 Lt; 5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5 procentų metines palūkanas nuo 5 000 Lt neturtinės žalos sumos nuo skundo su prašymu priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde (b. l. 1-9) pareiškėja paaiškino, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, pensijos dalis buvo paimta nepagrįstai, dėl to ji patyrė turtinę bei neturtinę žalą, negavo palūkanų. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio teisiniu reguliavimu įtvirtintas pensijų mažinimas pažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Užtarnautos senatvės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjos teisėtų lūkesčių paneigimą, nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principo pažeidimą, toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovai turėjo daug laiko vadovaudamiesi Laikinojo įstatymo 16 straipsniu parengti ir priimti šio įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu N. M. senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja pažymėjo, kad per 2010–2011 m. laikotarpį jai buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Senatvės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Buvo pažemintas jos, kaip dirbančios pensininkės, orumas, paūmėjo ligos.
Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose (b. l. 21-24, 38-43) paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl pensija buvo perskaičiuojama šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi N. M. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į jos praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius Laikinojo įstatymo galiojimo metu pagrįstai pareiškėjai mokėjo pensiją taip, kaip nustatė šis įstatymas, o po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo įstatymas, nustatantis VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensiją, nėra priimtas, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką. Pažymėjo, kad civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri teisinė atsakomybė, atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. Jeigu veiksmai teisėti, jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos N. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6951 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)3-121990, priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 7 264,10 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, todėl pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o valstybinio socialinio draudimo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo neteisėtas. Bylos duomenimis nustatyta, kad N. M. 2010–2011 m. susidarė 7 264,10 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 18 036,32 Lt, tačiau išmokėta tik 10 772,22 Lt).
Skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (10.1)3-121990 ir VSDFV 2012m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6951 turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų galiojimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad pareiškėjai turėjo būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl minėti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Pažymėta, kad pareiškėjai pensija buvo mokama pagal galiojančius teisės aktus, ji nenurodė jokių VSDFV Vilniaus skyriaus (jo darbuotojų) veiksmų, kuriuos jie atliko pažeisdami galiojančius įstatymus, bei veiksmų, kuriuos minėtos institucijos ar jų darbuotojai neatliko, nors pagal įstatymus turėjo atlikti.
Taigi nenustačius atsakovų (jų darbuotojų) neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo priteisti N. M. neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat ir 5 procentų metines palūkanas nuo neturtinės žalos sumos. Taip pat ji prašo iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies. Šį reikalavimą pareiškėja grindžia CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau jos ir atsakovo mokant pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnį, numatantį, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio.
Nei Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, nenustato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas.
III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą dalyje, kuria tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliacinis skundas (b. l. 86-90) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nepriimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų skirtumo.
2. Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį.
3. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjos gaunama senatvės pensija nėra ribojama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, be to, į teismą ji kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsiteisėjimo, todėl sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo.
4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 negauta pensijos dalis pareiškėjai negalėjo būti priteista iš VSDFV Vilniaus skyriaus, kurio kaltė ir neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėja prašo VSDFV apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 94-105).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų.
Dar daugiau, nustatyto asmens teisių pažeidimo nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu reikia pastebėti, kad VSDFV nepateikė jokių duomenų, jog prašomu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.
Nagrinėjamame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.
Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Pabrėžtina, jog šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Be to, tikrinamoje byloje teismui nepriėmus pareiškėjai palankaus sprendimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies grąžinimo, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjai paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai priteisė N. M. dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 7 264,10 Lt senatvės pensijos dalį. Toks sprendimas atitinka aktualią administracinių teismų praktiką (pvz.: administracinės bylos Nr. A502-474/2013, A552-983/2013), todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė