Legislator European & Swiss Legal Corpus
fffe1d33-6745-44ce-b862-436baaf77744 AI-structured

fffe1d33-6745-44ce-b862-436baaf77744 — fffe1d33-6745-44ce-b862-436baaf77744 — Å iaulių apygardos teismas

Case Number fffe1d33-6745-44ce-b862-436baaf77744
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania — Case Law (LT)

Decision Summary (Facts, Holding & Outcome)

AI-structured

? Baudžiamoji byla Nr. 1-21-744/2021 (Nr. 1-62-744/2020) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51297-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.7; 1.1.5.1; 1.1.7.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.13; 1.1.8.8; 1.1.8.9.1; 1.1.8.10.1; 1.1.13; 1.2.4.1.2.2; 1.2.4.1.2.8; 2.1.7.4.1; 2.1.8; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.4.1.2; 2.4.1.3 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R ...

Headnote / Official Regeste

AI-structured
? Baudžiamoji byla Nr. 1-21-744/2021 (Nr. 1-62-744/2020) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51297-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.7; 1.1.5.1; 1.1.7.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.13; 1.1.8.8; 1.1.8.9.1; 1.1.8.10.1; 1.1.13; 1.2.4.1.2.2; 1.2.4.1.2.8; 2.1.7.4.1; 2.1.8; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.4.1.2; 2.4.1.3 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R ...

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full Text of the Judgment — fffe1d33-6745-44ce-b862-436baaf77744

? Baudžiamoji byla Nr. 1-21-744/2021 (Nr. 1-62-744/2020) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51297-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.7; 1.1.5.1; 1.1.7.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.13; 1.1.8.8; 1.1.8.9.1; 1.1.8.10.1; 1.1.13; 1.2.4.1.2.2; 1.2.4.1.2.8; 2.1.7.4.1; 2.1.8; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.4.1.2; 2.4.1.3 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. rugsėjo 8 d. Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Laisvydas Zederštremas, sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorui Aivarui Povilaičiui, kaltinamajam J. S., jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. D., nukentėjusiajam A. J., specialistui L. J., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), bedarbis (registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), profesinio išsilavinimo, nevedęs, teistas: 1) 2011 m. lapkričio 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams (teistumas išnykęs); 2) 2012 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 ir 3 dalis (su pagal 2011 m. lapkričio 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą neatlikta bausme) – laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnis) (teistumas išnykęs); 3) 2013 m. balandžio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 ir 3 dalis (su pagal 2012 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį neatlikta bausme) – laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmės vykdymą atidedant 2 metams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnis) (teistumas išnykęs); 4) 2018 m. birželio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, 641 straipsnį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dirbti, tęsti darbą, o jo netekus per mėnesį užsiregistruoti ir būti registruotam darbo biržoje, taip pat uždraudžiant 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos lankytis baruose, kavinėse, restoranuose, kitose viešojo maitinimo ar susibūrimo vietose, kuriuose prekiaujama alkoholiu, po 21 valandos; 5) 2018 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 641 straipsnį, 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalį (su pagal 2018 m. birželio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį neatlikta bausme) – laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba registruotis darbo biržoje, uždraudžiant 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos lankytis baruose, kavinėse, restoranuose, kitose viešojo maitinimo ar susibūrimo vietose, kuriuose prekiaujam alkoholio, po 21 valandos, 2019 m. liepos 7 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro atlikus bausmę, teistumas neišnykęs, paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje bei 135 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose. Teismas n u s t a t ė : I. Nusikalstamų veikų aplinkybės Kaltinamasis J. S. 2019 m. lapkričio 30 d. apie 18.54 val. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), penkto aukšto laiptinės aikštelėje (tai yra viešoje vietoje), matant pašaliniams asmenims, dėl menkavertės priežasties, tai yra dėl to, kad nukentėjusysis V. D. paprašė patraukti šunį, suėmė rankomis V. D. už kaklo, palenkė jo galvą bei sudavė pastarajam vieną kartą ranka į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptų aikštelės grindinio, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, spyrė vieną kartą nuo jo bandančiam pabėgti nukentėjusiajam A. J. į sėdmenis, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą, ir vieną kartą spyrė ant grindinio gulinčiam nukentėjusiajam V. D. į kairio smilkinio sritį. Tokiu įžūliu elgesiu J. S. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. D., pastarajam padarydamas pleištakaulio kairės pusės lūžį, kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvas akių vokuose, kraujosruvą po kairės akies jungine, odos nubrozdinius kairiame momenyje ir kairėje kaklo pusėje. II. Įrodymai ir jų vertinimas Kaltinamasis J. S. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad tą dieną, galėjo būti 2019 m. lapkričio 30 d., kaip pagarsino prokuroras, kiek pamena, buvo penktadienis, nes šeštadienį jam reikėjo eiti į darbą, tarp 17 val. ir 18 val. jis grįžo iš darbo namo. Apie 19 val. vedė kartu gyvenančios draugės J. T. šuniuką į lauką, nes draugės koja buvo operuota. Šuniukas senas, mažiukas, jis nei loja, nei kanda, tik uosto savo vietas. Šuniuką vedė ant pavadėlio (1 metro ilgio). Viskas įvyko penkto aukšto laiptinės aikštelėje, prie įėjimo į to paties aukšto koridorių. Laiptinės aikštelėje buvo nukentėjusieji. Jam išėjus per duris į laiptinę, D. stovėjo jam iš dešinės, o J. – iš kairės. Šuniukas šiek tiek anksčiau jo išėjo į laiptinės aikštelę ir pribėgo prie D. D. jam pasakė „trauk, gaidy, šunį“, o J. jam iš karto trenkė. Po to jį pradėjo mušti abu – besikeikdami puolė iš abiejų pusių. Jis smūgių nukentėjusiesiems nesudavė, nes bandė išsivilkti iš rūbų, be to, viso konflikto metu vienoje rankoje laikė šuns pavadėlį. Jo darbinė striukė buvo iki kelių, be to, vilkėjo golfą, džemperį ir kol jis viską „išsinėrė“, jį mušė abu. Nukentėjusieji jam sudavė gal šešis smūgius, visus į galvą, pagrinde į kairę ausį ir kairę akį. Visi smūgiai jam buvo suduoti rankomis. Jam nespyrė. Išsinėręs iš rūbų, nukentėjusiuosius nusistūmė ir su šuniuku parbėgo namo. Matė, kad po jo pastūmimo D. krito veidu ant grindinio. Tada jis viena ranka atidarė duris (į koridorių), kitoje rankoje laikydamas šuniuko pavadėlį, peršoko per D. ir parbėgo namo. D. tikrai nespyrė. D. stūmė į durų pusę. Griūdamas D. galėjo atsitrenkti į durų „slenkstelį“, nes pastarasis krito tarpduryje. Kai D. krito, durys buvo pradarytos. Jis tuo metu, kaip pastūmė D., stovėjo apie metro atstumu nuo durų. Nukentėjusiajam J. taip pat nespyrė. Konflikto metu šuniuko prie turėklų pririšęs nebuvo, viso konflikto metu pavadėlio iš rankų paleidęs nebuvo. Tas konfliktas tęsėsi 3-4 minutes. Jam parbėgus į kambarį, jame buvo J. ir L., iš kurios jis nuomojasi kambarį. Jos matė jam padarytus sužalojimus. Kairės pusės paakys ir ausis buvo mėlyni. Sekančią dieną jam padarytus sužalojimus matė ir darbdavys, kurio vardas V., bei keli darbuotojai. Rūbus (golfą ir darbinę striukę (džemperį)) jam atnešė kaimynas V. Rūbai buvo suplėšyti. Tuo metu, kai jis įbėgo į koridorių, jame žmonių nebuvo. Laiptinėje, be jo, D. ir J., kitų žmonių nebuvo. Įvykio metu jis buvo blaivus, o nukentėjusieji buvo akivaizdžiai išgėrę, nes jie kiekvieną savaitgalį išgėrinėja. Jo ūgis yra 189 cm, bet nukentėjusieji jo nepabijojo užpulti, nes buvo išgėrę. Daugiau iš kambario nebėjo. Šuniuką po įvykio į lauką išvedė J. Apie įvykį į policiją nepranešė, nes šeštadienį jam reikėjo į darbą, todėl nenorėjo problemų. Policijos pareigūnų ir medikų tą vakarą nematė. Nukentėjusiojo D. civilinio ieškinio nepripažįsta. Šiuo metu nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Gyvena iš santaupų, nuomoja žemę. Išlaiko du nepilnamečius vaikus, kurie gyvena su motina, turi įsipareigojimų bankui. Apklausiamas papildomai 2020 m. spalio 16 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. teisiamuosiuose posėdžiuose kaltinamasis J. S. nurodė, kad jam su šuniuku išėjus į laiptinę, durys pačios spyruoklės pagalba užsidarė, ir tuo momentu, kai nukentėjusieji jį užpuolė, laiptinės durys buvo uždarytos. Laiptinės durys atsidaro į laiptinę. Išsprukęs iš nukentėjusiųjų, jis nustūmė D., tada atsidarė duris ir parėjo namo. Kaip galėjo D. nukristi ant slenksčio (durų), jei pirmiausia jis pastarąjį pastūmė, o tik po to atidarė duris, atsakyti negali, nes nežino. Tiksliai tų aplinkybių neatsimena. Atsimena, kad nustūmė nukentėjusįjį D., atidarė duris ir išėjo namo. Įeidamas, kiek pamena, perlipo gulintį D., kuris buvo nukritęs ant veido. Tuo metu, kai vyko susistumdymas ir jis pastūmę D., jis buvo viduryje (laiptų) aikštelės, kuri yra maždaug 3 kvadratų (3 m2 ploto), maždaug metro atstumu nuo durų. Viso susistumdymo metu durys buvo uždarytos. Jis nepastebėjo, kad tuo metu kas nors būtų atidaręs tas duris. Viso konflikto metu šuniuką laikė už pavadėlio ir jo nebuvo paleidęs. Kiek pamena, kai stūmė D. nuo savęs, pastarasis buvo veidu į jį, nors galėjo būti ir taip, kad stūmė nukentėjusįjį, kai pastarasis buvo atsukęs nugarą į jį. Tiksliai nepamena, kaip tuo metu stovėjo nukentėjusysis. Taip nebuvo, kad buvo užsimojęs koja ir ruošėsi spirti D. Tai melas. Būtų matęs, jei kas būtų pradaręs duris į laiptinę. Nukentėjusysis A. J. parodė, kad kaltinamąjį J. S. pažįsta tik iš matymo. Gyvena jis adresu (duomenys neskelbtini), bendrabučio tipo daugiabučiame name, penktame aukšte. Penkto aukšto koridoriuje yra 6 butai. Iš koridoriaus galima patekti į laiptinės aikštelę, kur viskas ir vyko. Nuo koridoriaus laiptinės aikštelę skiria durys. V. (V. D.) savaitgaliais pas jį dažnai ateidavo žiūrėti per televizorių futbolą. Tą kartą, galėjo būti praeitų metų lapkričio 30 d., buvo savaitgalis, su V. žiūrėjo futbolą ir gėrė alų. Apie 18 val. jie išėjo į penkto aukšto laiptinės aikštelę parūkyti. Jiems berūkant, į laiptinės aikštelę išėjo J., kuris už pavadėlio vedėsi šunį. Tas šuo mažiukas, ne kovinis. Šuo priėjo prie V. ir jį uostinėjo. V. tas nepatiko ir jis paprašė J. patraukti šunį. Kilo žodinis konfliktas, kurį pradėjo J., kuris prie turėklų pririšo šunį ir puolė prie V. V. su J. susistumdė, jie buvo susikabinę už rūbų. Jis bandė V. ir J. skirti, tačiau J. kumščiu trenkė V. į veidą ir pastarasis nukrito, o tada J. puolė ant jo. Iki to kaltinamojo smūgio kumščiu, kitų smūgių suduota nebuvo, tik vyko stumdymasis, buvo už rūbų susikabinę. Jo ūgis yra 168 cm. V. ūgis maždaug 170 cm., o J. yra aukštesnis ir stambesnis – pastarojo ūgis – gal koks 180 cm. Kadangi V. yra žemesnis, jam reikėjo pagalbos, todėl jis už draugą ir „stojo“, kad nevyktų muštynės. Jis J. jokių smūgių nesudavė. Kad J. būtų sudavęs V. nematė. Jam bandant išskirti besistumdančius V. ir J., kaltinamasis kumščiu (kurios rankos nepamena) sudavė V. į veido sritį. Po smūgio V. iš karto nugriuvo. V. nugriuvo ant šono, jo veidas buvo nukreiptas į durų pusę, kojos suriestos, iš nosies bėgo kraujas. V. nieko nebekalbėjo, nejudėjo. Tada J. kažką sakydamas pradėjo eiti link jo. Jis tuo metu stovėjo prie grotomis užtverto įėjimo, skirto užlipti ant stogo. Jis bandė atsistumti nuo J., stengdamasis išvengti smūgių. Jam pavyko pro J. prabėgti, tačiau pastarasis spėjo jam įspirti į šoną sėdmenų srityje. Nuo to spyrio pajuto momentinį fizinį skausmą. Jis nubėgo vienais laiptais žemyn ir, stovėdamas žemiau esančioje laiptų aikštelėje (tarpinėje aikštelėje) matė, kaip kaltinamasis vieną kartą spyrė V. į veido sritį. Prieš tai kaltinamasis su šuniuku įėjo į koridorių, tačiau už pusę minutės grįžo į koridorių be šuns ir spyrė gulinčiam V. į veidą. V. veidas tuo metu buvo atsuktas į durų pusę, jo galva buvo 30-40 cm atstumu nuo atidaromų durų. Kaltinamasis atidarė duris ir spyrė V. į galvą. Kad kaltinamasis būtų uždėjęs koją ant V. galvos nepastebėjo, tačiau taip galėjo būti. Kodėl J. spyrė V. jis nežino. Tuo metu V. nieko nesakė J. ir nieko nedarė, gulėjo nejudėdamas. Po spyrio kaltinamasis, kažką kalbėdamas, vėl nuėjo į koridorių, o jis pakėlė V. ir nusivedė į kambarį. Su V. buvo nebeįmanoma susišnekėti, jis buvo „išjungtas“, nesąmoningas. Po to V. pasidarė labai blogai, pradėjo purtytis, todėl jis iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai iš karto V. išvežė į ligoninę. Policijos pareigūnai buvo atvykę dar tą patį vakarą, bet jie nežinojo, kokio sunkumo sužalojimas buvo, todėl nenorėjo rūpesčių. Anksčiau su J. buvo keli žodiniai konfliktai, nes J. pasigėręs mėgsta konfliktuoti, tačiau jie nebuvo rimti. Jo manymu, tą kartą J. taip pat buvo išgėręs, nes pastarais blaivus niekada nesikabina. Jis į medikus nesikreipė, civilinio ieškinio nereiškia. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 75, 84-94), kurie buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Apklausiamas papildomai 2020 m. lapkričio 24 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. J. parodė, kad J. kumščiu sudavė V. į veidą, labiau į kairę pusę. Smūgis buvo stiprus, nes po jo V. iš karto be sąmonės griuvo. Jo manymu, tas smūgis kumščiu nelabai nosies sritį galėjo liesti. Nukritus V., jo veidas buvo į durų pusę. Spyris į veidą V. taip pat buvo stiprus. Buvo spirta kaip į kamuolį. Šuo viso konflikto metu buvo pririštas prie turėklų, nebuvo taip, kad konflikto metu, tas šuniukas bėgiotų po koridorių. Nukentėjusysis V. D. parodė, kad tą dieną, kai nukentėjo, po savo futbolo varžybų nuvažiavo pas A. (A. J.) pasižiūrėti futbolo per televizorių. Žiūrėdami varžybas išgėrė alaus, tačiau girti nebuvo. Tiksliai nepamena, ar po visų rungtynių, ar per jų pertrauką, abu su A. nuėjo parūkyti. Rūkė laiptinės aikštelėje. Tuo metu prasivėrė durys ir išlėkė šuo, kuris priėjo prie jo, stovinčio prie sienos. Šuo buvo su pavadėliu. Jis turi fobiją nepažįstamiems šunims, todėl pasakė S. (J. S.) „patrauk šunį“. S. iš karto nepatenkintas pasakė: „aš tau tuoj tą šunį patrauksiu“. Jam dar kartą paprašius patraukti šunį, kaltinamasis tą šunį pririšo prie turėklų ir iš karto pradėjo žodinį konfliktą. Jam pasakius, jog turi fobiją šunims, S. čiupo jam už „maikės“ viršutinės dalies arčiau kaklo. Jis taip pat čiupo kaltinamajam už rūbų, norėdamas atsistumti nuo pastarojo. Kaltinamajam jokių smūgių nesudavė. A. įsikišo į jų tarpą, norėdamas juos išskirti, ir tuo momentu S. ranka trenkė jam į veidą. Nematė, ar jam trenkė delnu, ar kumščiu. To smūgio metu buvo pasilenkęs, nes kaltinamasis buvo suėmęs jį už „maikės“ ir lenkė žemyn. Dabar nepamena, ar kaltinamasis buvo suėmęs jį už sprando. Dėl šių aplinkybių tiksliau nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nes tada buvo praėję mažiau laiko. Jo parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, kad S. jam sugriebė už sprando, už rūbų, nulenkė galvą, po ko jis pajuto smūgį į galvą ir nugriuvo. Gerai pamena, kad S. abiem rankomis suėmė jam už krūtinės, kaklo ir tempė (suplėšydamas „maikutę“) ir taip jį palenkė, po ko pajuto smūgį. Kai A. J. juos skyrė, jis stovėjo prieš S., o J. jam stovėjo iš kairės. S. J. stovėjo iš dešinės. Po kaltinamojo jam į veidą suduoto smūgio daugiau nieko neatsimena, nes prarado sąmonę. Neatsimena, kad griuvo ant grindų, kad gavo antrą smūgį. Atsipeikėjo A. kambaryje. Jis visas purtėsi ir drebėjo. A. iškvietė „greitąją“. Po to vėl atsipeikėjo tik ligoninėje. Ligoninėje dar prašėsi išleidžiamas namo, bet medikai jam pasakė, kad kraujas į smegenis išsiliejęs, po to jam buvo šokas. Ligoninėje pragulėjo 4 paras. Kraujo išsiliejimą eliminavo lašelinėmis, operacijos nereikėjo daryti. Po to ambulatoriškai nesigydė, vartojo tik vaistus nuo skausmo, mėlynių. Dabar jaučia liekamuosius reiškinius. Iki įvykio jam galvos neskaudėdavo, o po įvykio galvą skauda pastoviai, vakarais jaučiasi nuovargis, gydytojai uždraudė žaisti futbolą, o tai jam skaudžiausia. Byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš kaltinamojo 26000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Tvirtina tas aplinkybes, kurios yra nurodytos ieškinyje. Turtinės žalos nebeįrodinės ir reikalavimo priteisti turtinę žalą atsisako. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydį mažina iki 10000 Eur, būtent tiek ir prašo priteisti iš kaltinamojo. Neturtinė žala pasireiškia tuo, kad buvo sutrikdyta jo sveikata, buvo gydomas, sumuštas gyvybiškai svarbus organas – galva. Galvą skauda ir dabar, greitai pavargsta. Po įvykio jaučia baimę, nemigą, uždarumą, dirglumą. Buvo pablogėjęs ir gyvenimas šeimoje – kol buvo gydomas ligoninėje, mažoji dukra daugiau nei savaitę bijojo su juo bendrauti, bijojo iki kol kūne nesugijo visos mėlynės. Pas A. į bendrabutį nueidavo 2-3 kartus per mėnesį. Su kaltinamuoju asmeniškai jokių konfliktų neturėjo. Tačiau kaltinamasis, būdamas girtas, būdavo neprognozuojamas. Įvykio metu S. tikrai buvo išgėręs, nes, kai pastarasis būna blaivus, niekada neužkabina, o išgėręs visada nepatenkintas burnojasi, koliojasi. Po pirmojo teismo posėdžio kaltinamasis girtas jam laiptinėje replikavo „susitiksime, žertva, teisme“ . Jo ūgis yra 170-175 cm, o kaltinamasis yra žymiai aukštesnis, apie 187-188 cm. A. J., kai bandė juos išskirti, taip pat jokių smūgių S. nesudavė. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 27-28, 64-70), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Po parodymų pagarsinimo paaiškino, kad šiuo metu jis negali patvirtinti, jog juto ir tą antrą smūgį, jam atrodo, kad po pirmojo smūgio prarado sąmonę ir antro smūgio nejuto. Tvirtina, kad kaltinamasis yra anksčiau kabinėjęsis, kai jis svečiuodavosi pas A. su vaikais, jog jie naudojasi bendru tualetu. Kodėl apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kaltinamasis buvo blaivus, pasakyti negali. Jam atrodo, kad įvykio metu kaltinamasis buvo neblaivus. Kitas aplinkybes tvirtina. Liudytojas V. U. parodė, kad kaltinamasis J. S. dirbo jo vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie pusę metų – nuo sausio mėnesio pradžios iki gegužės mėnesio. Prieš S. išeinat iš darbo, tai yra šių metų gegužės mėnesį, matė, kad pastarajam pamėlynavusi akis ir ausis, tik nepamena, kurios pusės. Klausė kaltinamojo, kas atsitiko, tačiau pastarasis „nesileido į pokalbį“. Dieną prieš tai J. S. neatvyko į darbą, sakė, kad buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Apie 2019 metų lapkritį nieko negali pasakyti, nes J. S. jo įmonėje dirbo tik nuo šių metų (2020 metų) sausio mėnesio. Prieš pusantrų metų su kaltinamuoju kartu dirbo kitame objekte, kur pastarasis atliko fasado šiltinimo darbus. Pamena, kad tai buvo rugpjūčio mėnesio viduryje. Kad kaltinamasis tuo metu būtų buvęs sužalotas, neužfiksavo. Liudytojas V. L. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, nes yra kaimynai. Nukentėjusiuosius taip pat žino, tačiau su jais nebendrauja. Tą dieną jis, lipdamas laiptais, laiptinės aikštelėje pamatė nukentėjusiuosius, kurie rūkė. Tuo metu iš koridoriaus į laiptinės aikštelę išėjo kaltinamasis su šuniu. Tas nukentėjusysis, kuris labiausiai nukentėjo, pradėjo šaukti „patrauk šunį“. Po to nukentėjusieji ir kaltinamasis pradėjo „koliotis“ ir susistumdė. Jam nuėjus į savo kambarį išgirdo triukšmą, tačiau, kas vyko nematė, nes buvo uždarytos durys. Nurimus triukšmui jis ėjo į tualetą ir per atidarytas duris matė, kad laiptinėje ant grindų gulėjo nukentėjusysis (tas, kuris liepė patraukti šunį), o kaltinamasis pastarajam buvo uždėjęs koją ant galvos. Nukentėjusysis gulėjo ant šono. Jo visas kūnas buvo laiptų aikštelėje. Smūgių jis nematė. Po to kaltinamasis išėjo į namus, o kitas nukentėjusysis atėjo iš apačios, pakėlė gulintį nukentėjusįjį ir nusivedė į savo kambarį. Kur tuo metu buvo šuo nematė. Nukentėjusiojo veido nematė. Tik vėliau, kai „greitoji“ išvežė nukentėjusįjį, matė, jog pastarojo galva buvo sutvarstyta. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 101-102), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Liudytoja J. T. parodė, kad su kaltinamuoju J. S. apie metus laiko kartu gyvena, veda bendrą ūkį. Tikslios datos nepamena, tačiau tai buvo po lapkričio 26 d. (praeitų metų), kadangi lapkričio 26 d. jai operavo kelio meniską. J., su kuriuo tuo metu dar artimai nebendravo, paprašė išvesti pavedžioti jos šuniuką. Tai buvo apie 18 val., nes J. ką tik buvo grįžęs iš darbo, buvo blaivus. Praėjus 3-4 minutėms po to, kai J. išvedė šunį, kaimynas V. atnešė suplėšytą J. džemperį ir padavė jai. Jai paklausus, kas atsitiko, V. atsakė, kad jam liepė paduoti, ir daugiau nieko nesakė. Tada ji išėjo į koridorių, kuriame sutiko savo bendradarbę ir kaimynę L. J.. Koridoriuje daugiau jokių žmonių nebuvo, buvo tylu. Ji paklausė L., ar ši nieko negirdėjo. L. atsakė, kad nieko negirdėjo. Tada ji ir L. nuėjo pas ją į kambarį ir netrukus grįžo J. su šunimi. J. ausis buvo mėlyna, kaklas nudraskytas, nors išvedant šunį jis sužalotas nebuvo. J. paaiškino, kad įvyko „nesusipratimas“ dėl šuns. J. minėjo, kad susipyko su kaimynu iš (duomenys neskelbtini) kambario, nes pastarasis liepė patraukti šunį. Tačiau konflikto detalių ir kaip atsirado sužalojimai jo kūne J. nedetalizavo. Nuo to momento, kai kaimynas V. atnešė džemperį, iki J. grįžimo praėjo 4-5 minutės. Kadangi J. dėl konflikto šuns į lauką nebeišvedė, ji apsirengė ir išvedė šunį. Vesdama lauk šunį matė, kad (duomenys neskelbtini) kambaryje yra policijos pareigūnai, tačiau pastarieji į jos kambarį nebuvo užėję. Liudytojas T. L. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininku. Šioje byloje jam teko bendrauti su pačiu kaltinamuoju bei jo kaimyne I. E.. Tiksliau, tyrėja jam pasakė numerį, iš kurio buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešta apie įvykį, ir jis tuo telefono numeriu paskambino. Atsiliepė moteris, kuri pasakė, kad ji yra I. E., o jis pasakė esąs iš policijos. Po to susitarė su ja susitikti jos darbo vietoje. Atvykus į I. E. darbo vietą, ji nurodė, kad matė tą konfliktą, matė, kaip kaimynas J. S. spyrė gulinčiam ant grindų V. D. į galvą. Dar nurodė, kad tai matyti galėjo dar vienas kaimynas V. I. E. atsisakė, kad šie parodymai būtų užfiksuoti apklausoje, nes teigė bijanti kaimyno J. S., kuris, jos teigimu, gali su ja fiziškai susidoroti, keršyti. Tada jis surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė I. E. papasakotas aplinkybes. Jam jokių abejonių tos moters nurodytos aplinkybės nesukėlė. Suprato, kad ji bijo J. S.. Su šia moterimi bendravo tik tą vienintelį kartą. Iš I. E. pasakojimo suprato, kad ji išgirdo triukšmą, išbėgo į koridorių ir per praviras duris į laiptinę matė, kaip J. S. spyrė V. D. į galvą. Liudytoja L. J. parodė, kad kaltinamąjį J. S. ir nukentėjusiuosius pažįsta iš matymo. Kaltinamasis jos leidimu gyveno jai priklausančiame kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną ėjo iš savo kambario į tualetą ir sutiko kaimynę J. T., po to nuėjo pas pastarąją į kambarį, kur J. pasakė, kad J. suplėšė treningą (megztinį). Tą treningą matė – jam buvo nuplėšta rankovė. Po kurio laiko grįžo J. Matė, kad J. kairė ausis buvo sužalota – ji buvo mėlyna. J. sakė, kad jį užpuolė (duomenys neskelbtini) kambario gyventojai dėl šuns, sakė, kad buvo muštynės. Jai dar pasirodė keista, kad J. S. nukentėjo nuo tokių „mažiukų“ (mažo ūgio vaikinų). Kaimyną iš (duomenys neskelbtini) kambario ir jo draugą matė. Jie abu buvo visiškai girti, vos ant kojų pastovėjo. Matė, kaip to kaimyno draugas prausėsi atsiklaupęs. Matė, kad veidai raudoni, tačiau sužalojimų nepastebėjo. Nei policijos, nei greitosios nematė. Tuo metu, kai vyko konfliktas, buvo savo kambaryje, tačiau jai atrodo, kad jokio triukšmo negirdėjo. Liudytojas V. P. parodė, kad gyvena bendrabučio tipo daugiabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Jo butas yra penktame aukšte, kaip kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Tą vakarą apie 19.30 val. grįžo namo ir penkto aukšto laiptinės aikštelėje rado J. darbinį švarką (džemperį su užtrauktuku), kurį nunešė pastarojo sugyventinei J. Džemperis buvo „paplėšytas“ per pažastį. Jis J. pasakė, kad džemperį rado laiptinėje ir nieko daugiau su ja nekalbėjo. J. kambaryje nematė, į kambario vidų užėjęs nebuvo. Konflikto nematė, apie jį sužinojo vėliau iš kaimynų, tačiau į konflikto detales nesigilino. Kai paėmė džemperį ir įėjo į koridorių, koridoriuje jokių kaimynų nematė, nematė ir nukentėjusiųjų. Liudytoja I. E. parodė, kad gyvena bendrabučio tipo daugiabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Jos butas yra penktame aukšte. Apie įvykį, dėl kurio skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, gali papasakoti, kad, būdama savo kambaryje, išgirdo bildesį penkto aukšto laiptinėje, lyg maišus kas trankytų į sieną, todėl suprato, kad kažkas mušasi. Tada ji išėjo į koridorių ir ten buvusioms moterims pasakė, kad kažkas mušasi laiptinėje. Kaimynė S. iš (duomenys neskelbtini) buto pradarė duris (iš koridoriaus į laiptinę), kurios iki tol buvo uždarytos, ir per durų tarpą ji matė, kaip kaimynas J. „ardėsi“ – nusiplėšė nuo savęs „maikę“ ir ją numetė, po to pakėlė koją virš ant grindų gulinčio kaimyno A. J. draugo galvos ir ruošėsi spirti, tačiau paties smūgio koja ji nematė, nes nusisuko ir nubėgo į kambarį, todėl negali pasakyti, ar pastarajam buvo įspirta. Ji mano (jai atrodo), kad J. A. J. draugui būtų spyręs padu. Tuo metu, kai durys prasidarė, kaimyno A. J. draugas gulėjo laiptinėje prie durų, tačiau duris (kurios darosi į laiptinę) dar buvo galima atidaryti. Nukentėjusysis gulėjo kniūbsčias (ant pilvo), o jo galva buvo pasukta į laiptų pusę. Būdama savo kambaryje paskambino Bendrojo pagalbos centro telefonu ir pranešė apie muštynes. Kalbėdama su Bendrojo pagalbos centro operatore sakė apie tai, kad „daužo galvą“, nes norėjo jog greičiau atvažiuotų policijos pareigūnai. Iš 2019 m. gruodžio 3 d. V. D. protokolo – pareiškimo matyti, kad jis tą dieną kreipėsi į policijos įstaigą pranešdamas, kad 2019 m. lapkričio 30 d. apie 18.55 val. (duomenys neskelbtini), bendrabučio laiptinėje, žodinio konflikto metu jį sumušė iš matymo pažįstamas vyriškis, vardu J., suduodamas ranka ir spirdamas ne mažiau 2 kartų į galvos sritį, dėl ko jis neteko sąmonės (t. 1, b. l. 7). Iš 2019 m. gruodžio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta ir užfiksuota įvykio vieta – (duomenys neskelbtini) bendrabučio tipo gyvenamojo namo penkto aukšto laiptų aikštelė. Apžiūros metu nusikalstamos veikos pėdsakų rasta nebuvo (t. 1, b. l. 16-22). Iš 2019 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausiojo tyrėjo R. Š. tarnybinio pranešimo matyti, kad tą dieną apie 23.10 val. iš (duomenys neskelbtini) ligoninės buvo gautas pranešimas, kad greitoji medicinos pagalba (GMP) dėl kraujosruvos smegenyse pristatė neblaivų V. D., kuriam nustatytas 1,46 promilių girtumas (t. 1, b. l. 24). Iš 2019 m. gruodžio 6 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis V. D. iš jam pateiktų penkių asmenų nuotraukų atpažino J. S. kaip asmenį, kuris jį sužalojo. Nukentėjusysis nurodė, kad šiuo metu J. S. išvaizda yra pasikeitusi – veidą dengia barzda, plaukai ilgesni (t. 1, b. l. 46-50). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam V. D. nustatyti sužalojimai: pleištakaulio, akytkaulio, kairio viršutinio žandikaulio ir nosikaulių lūžiai, kraujo išsiliejimas virš galvos smegenų kietojo dangalo, poodinės kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine, galvos plaukuotosios dalies ir kaklo odos nubrozdinimai. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (tai yra 2019 m. lapkričio 30 d. apie 18.55 val. suduodant ranka bei spiriant ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį). Visumoje sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Veido ir kaklo sužalojimai padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais; galvos plaukuotosios dalies nubrozdinimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 3 trauminiais poveikiais. V. D. dėl pleištakaulio (kaukolės pamato kaulo) lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 58-59). Specialistas L. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad pleištakaulio, akytkaulio, kairio viršutinio žandikaulio ir nosikaulių lūžiai, kraujo išsiliejimas virš galvos smegenų kietuoju dangalu galėjo būti padaryti mažiausiai vienu smūgiu, didele jėga, galimai spiriant į veido kairę pusę. Kraujosruva po kairės akies jungine galėjo būti padaryta suduodant vieną smūgį ranka į veido sritį (t. 1, b. l. 61). Specialistas L. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktas išvadas ir paaiškino, kad išvada nesikeistų, net jeigu ir būtų konstatuota, kad nukentėjusysis krito ir atsitrenkė į ribotą paviršių, kadangi jam nustatyti sužalojimai nėra būdingi vienam griuvimui. Yra trys išoriniai sužalojimai, kurie išsidėstę skirtingose plokštumose, tai yra kairėje momens srityje (veidas, nosis), kurie negalėtų būti padaryti vien atsitrenkiant į plokščią daiktą, ir kaklo srityje. Taigi, visi trys sužalojimai negalėtų būti padaryti vienu griuvimu, net jeigu ir būtų atsikišęs daiktas. Jeigu imti izoliuotai sužalojimus, tai yra kaulo lūžiai, kurie yra su kraujo išsiliejimu (su nosies lūžiu) ir junginės kraujosruva, tie sužalojimai galėtų būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, atsitrenkiant į kažkokį išsikišusį riboto paviršiaus daiktą. Sužalojimai, rasti ant kaklo, galėjo atsirasti paveikus kietu ribotu daiktu. Tai buvo nespecifinis odos paviršiaus nubrozdinimas (0,3x1 cm), galėjo jis būti nuo apykaklės patempimo, padarytas nagais ir panašiai. Pakaušio plaukuotos dalies nubrozdinimas galėjo atsirasti atskiro trauminio poveikio metu – tiek griuviminio trauminio, tiek tiesioginio trauminio metu. Kaukolės pamato lūžis įvyko smūgiuojant į nosį, taip pat šis sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkiant į ribotą paviršių turintį daiktą. Apklausiamas papildomai 2020 m. lapkričio 24 d. teisiamojo posėdžio metu specialistas nurodė, kad paaiškinimus davė remdamasis A. J. nurodytomis aplinkybėmis, tačiau negalima atmesti ir to, kad nukentėjusiajam V. D. nustatyti kaulų lūžiai galėjo būti padaryti ir kitomis aplinkybėmis, tai yra tiek suduodant kumščiu, tiek spiriant koja, tiek krentant ant riboto paviršiaus. Iš bylos nagrinėjimo teisme metu atliktos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam V. D. buvo padaryti šie sužalojimai: pleištakaulio kairės pusės lūžis, kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine, odos nubrozdinimai kairiame momenyje ir kairėje kaklo pusėje. Visi sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku, tai yra 2019 m. lapkričio 30 d. Sužalojimai V. D. padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekmėje, vienam jų paveikus kairio smilkinio sritį, vienam – kairę veido pusę, vienam – kairį momenį ir vienam – kairę kaklo pusę. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir paviršiais, kurių nurodyti nėra galimybės. V. D. odos nubrozdinimas kairiame momenyje galėjo gautis tiek griūvant po gauto smūgio į kairę veido pusę ir kontaktuojant su kietu buku neribotu paviršiumi, kuo galėjo būti lygus laiptų aikštelės grindinys, tiek galvai slystant kietu buku paviršiumi, kai buvo spirta į kairio smilkinio sritį. Labiausiai tikėtina, kad pleištakaulio kairės pusės lūžis padarytas spiriant į kairio smilkinio sritį. Kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine galėjo gautis nuo smūgio ranka į kairę veido pusę, po to jam griūvant ant laiptų aikštelės grindinio, gulinčiam spiriant į jo kairį smilkinį, padarant pleištakaulio lūžį ir kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, bei galvos slydimo metu padarant odos nubrozdinimą kairiame momenyje. Tikėtina, kad odos nubrozdinimas kairėje kaklo pusėje galėjo būti padarytas drabužių apykakle, tempiant nukentėjusįjį už drabužių arba tempimo metu kaklą įbrėžiant nagu. Labiausiai tikėtina, kad V. D. sąmonę prarado po smūgio į kairį smilkinį, kai buvo sužalotas kaukolės pamatas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. V. D. dėl kaukolės pamato kairės pusės vidurinės duobės lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 3, b. l. 42-50). Iš nukentėjusiojo V. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jis įvykio vietoje (bendrabučio tipo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) penkto aukšto laiptinės aikštelėje) nurodė aplinkybes, apie kurias papasakojo apklausos metu, tai yra parodė vietas, kur jis ir A. J. stovėjo prieš konfliktą su J. S.; parodė, kaip po apsižodžiavimo J. S. jį sugriebė už sprando ir rūbų ir palenkė jo galvą žemyn, po ko jis pajuto smūgį; parodė, kur jis nukrito po smūgio ir prarado sąmonę (t. 1, b. l. 64-70). Iš 2019 m. gruodžio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. J. iš jam pateiktų penkių asmenų nuotraukų atpažino J. S. kaip kaimyną, apie kurį davė parodymus (t. 1, b. l. 78-82). Iš A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jis įvykio vietoje (bendrabučio tipo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), penkto aukšto laiptinės aikštelėje) nurodė aplinkybes, apie kurias papasakojo apklausos metu, tai yra parodė vietą, kur jis stovėjo prieš konfliktą su J. S.; parodė duris, kurias atsidaręs į laiptų aikštelę išėjo J. S. su šunimi; parodė vietą ant laiptų turėklų, kur J. S. pririšo šuns pavadėlį; parodė, kaip J. S. sudavė dešine ranka V. D. į veido sritį; parodė vietą, kur ir kaip po smūgio nukrito V. D.; parodė vietą, kur jis stovėjo, kai J. S. pradėjo eiti link jo; parodė vietą, kur jis nubėgo viena laiptų pakopa žemyn (jam bėgant pro J. S., pastarasis dar spėjo jam įspirti į sėdmenis), iš kur jis matė, kaip J. S. įėjo į koridorių ir pasisukęs priėjo prie gulinčio palei duris V. D. bei spyrė pastarajam vieną kartą į veidą (tai parodydamas ant manekeno); parodė, kaip jis pakėlė V. D. ir nusivedė į savo kambarį (t. 1, b. l. 84-94). Iš policijoje gautų pranešimų registravimo kortelės matyti, kad 2019 m. lapkričio 30 d. 18.57 val. gautas nepristačiusios moters telefoninis pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), penkto aukšto koridoriuje mušasi vyrai (t. 1, b. l. 109-112). Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo perklausytas (ir užfiksuotas) pranešėjos 2019 m. lapkričio 30 d. 18.54 val. telefoninis skambutis Bendrajam pagalbos centrui. Pranešėja praneša, kad (duomenys neskelbtini), penkto aukšto laiptinėje mušasi vyrai, spardo (daužo) galvą (t. 1, b. l. 116-117). Iš 2020 m. sausio 21 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininko T. L. tarnybinio pranešimo matyti, kad jame nurodytos aplinkybės, kurias šis policijos pareigūnas sužinojo iš apie muštynes, vykusias 2019 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini), 5 aukšto laiptinėje, pranešusios I. E.. Pastaroji policijos pareigūnui nurodė, kad matė, kaip buvo sumuštas V. D. jos kaimyno J. S., tai yra ji matė, kaip J. koja spyrė gulinčiam ant žemės V. D. į galvos sritį. Pranešime nurodyta, kad I. E. kategoriškai atsisakė būti apklausiama kaip liudytoja, nes bijo J. S. (t. 1, b. l. 119). Iš 2020 m. sausio 13 d. akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusysis V. D. akistatos su tuo metu įtariamuoju J. S. metu patvirtino aplinkybes, kurias nurodė apklausos metu (t. 1, b. l. 141-142). Iš 2020 m. sausio 13 d. akistatos protokolo matyti, kad A. J. akistatos su tuo metu įtariamuoju J. S. metu patvirtino aplinkybes, kurias nurodė apklausos metu (t. 1, b. l. 146-147). Iš 2020 m. spalio 7 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo papildomai apžiūrėta įvykio vieta – penkto aukšto laiptų aikštelė, esanti 5 aukštų bendrabučio tipo gyvenamajame name, kuris yra (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu buvo užfiksuoti ir detaliau aprašyti objektai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos ištyrimui – laiptinės durys (kurios atsidaro į laiptinės pusę), du kietos gumos durų atidarymo ribotuvai, metalinis slenkstis bei metalinė grindjuostė Nustatyta, kad esant uždarytoms laiptinės durims nesimato durų slenksčio (kurį uždengia durys), o atidarytos ir neprilaikomos durys savaime užsidaro, veikiamos durų uždarymo spyruoklės. Atidarytos durys nesifiksuoja, nes nėra jokių durų fiksavimo mechanizmų (t. 2, b. l. 165-179). Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (BPK 20 straipsnis), konstatuoja, kad kaltinamojo J. S. kaltė kaltinamajame akte nurodytoje viešoje vietoje sunkiai sužalojus nukentėjusįjį V. D. ir spyrus vieną kartą į sėdmenis nukentėjusiajam A. J. bei šiais veiksmais pažeidus viešąją tvarką yra visiškai įrodyta. Nors kaltinamasis J. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio įrodymų tyrimo metu kaltu neprisipažino ir nurodė, kad konfliktą dėl jo už pavadėlio vesto šuns pradėjo patys nukentėjusieji V. D. ir A. J., kurie po to jį sumušė, o jis nukentėjusiesiems jokių smūgių nesudavė, tik, bandydamas išsivaduoti iš nukentėjusiųjų, vieną jų (V. D.) pastūmė, po ko pastarasis krito veidu ant laiptų aikštelės, kaltinamojo kaltė įrodyta (tuo pačiu paneigiant minėtus J. S. parodymus, kad jis nepradėjo konflikto, kad nesudavė smūgių nukentėjusiesiems, o pats buvo jų sumuštas) kitais byloje surinktais duomenimis, kurie bus aptarti žemiau. Visų pirma, tai nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. parodymai, kad konfliktą pradėjo kaltinamasis J. S., kuris, V. D. paprašius patraukti šunį, pririšo pastarąjį prie laiptų turėklų ir susistumdė su V. D.. Susistumdymo metu J. S. palenkė V. D. galvą žemyn ir smogė šiam nukentėjusiajam į veidą, po ko pastarasis nugriuvo ant laiptų aikštelės ir nebesikėlė. Po to J. S. įspyrė bandančiam pabėgti A. J. į sėdmenis (tuo sukeldamas fizinį skausmą) bei įspyrė gulinčiam ant grindinio ir nejudančiam V. D. į veidą. Šiais nukentėjusiųjų parodymais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys (nukentėjusieji iš esmės tokius pat parodymus duoda nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 27-28, 75), juos abu nukentėjusieji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 64-70, 84-94) bei akistatų su J. S. metu (t. 1, b. l. 141-142, 146-147), parodymus nukentėjusieji davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusieji būtų dėl kokių nors priežasčių suinteresuoti apkalbėti kaltinamąjį (su kaltinamuoju buvo pažįstami tik iš matymo, su pastaruoju turėjo tik smulkių konfliktų), tokių nenurodė ir kaltinamasis. Svarbu ir tai, kad nukentėjusieji pirmą kartą buvo apklausti netrukus po įvykio (nukentėjusysis V. D. buvo apklaustas 2019 m. gruodžio 3 d. (t. 1, b. l. 27-28), tai yra iškart po to, kai buvo paleistas iš ligoninės (t. 1, b. l. 58) ir kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl sumušimo (t. 1, b. l. 7), o A. J. buvo apklaustas 2019 m. gruodžio 10 d. (t. 1, b. l. 75)), kai dar gerai atsiminė įvykio aplinkybes. Be to, nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Nors yra nežymių neatitikimų tarp nukentėjusiojo V. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų (apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. D. nurodė, kad pajutęs smūgį į galvos sritį apsvaigo, o nugriuvęs pajuto dar vieną smūgį į galvą, po ko neteko sąmonės (t. 1, b. l. 27), o teisme nurodė, kad neteko sąmonės po pirmo smūgio; ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad J. S. buvo akivaizdžiai blaivus, o teisme nurodė, kad kaltinamasis buvo neblaivus), šie neatitikimai paaiškintini tuo, kad nukentėjusiajam V. D. įvykio metu buvo stipriai sumušta galva (kas sukėlė kraujo išsiliejimą virš galvos smegenų kietojo dangalo bei sąmonės netekimą), be to, jo apklausas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrė pakankamai ilgas laiko tarpas (beveik devyni mėnesiai), dėl ko nukentėjusysis kai kurias aplinkybes (įvertinus ir galvos traumą) galėjo užmiršti, todėl šie neatitikimai nėra svarbūs vertinant nukentėjusiojo V. D. parodymų patikimumą. Antra, nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. parodymus patvirtina (ir tuo pačiu kaltinamojo J. S. parodymus paneigia) liudytojos I. E. pateikta informacija bei parodymai. Būtent I. E. 2019 m. lapkričio 30 d. 18.54 val. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie 5 aukšto laiptinėje vykstančias muštynes. Skambučio metu ji net du kartus pažymėjo, kad mato, jog yra „spardoma (daužoma) galva“. Iš skambučio akivaizdu, kad liudytoja tuo metu dėl matomo vaizdo buvo susijaudinusi, be to, ji nurodė, kad labai bijo (t. 1, b. l. 116-117, 109-112). Po to I. E. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui T. L. nurodė, kad ji matė, kaip J. S. koja spyrė gulinčiam ant žemės V. D. į galvos sritį, tačiau kategoriškai atsisako liudyti, nes bijo J. S. (t. 1, b. l. 119). Teisme liudytoju apklaustas T. L. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes – jis parodė, kad pokalbio metu I. E. jam pasakė, jog tą dieną išgirdo triukšmą, išbėgo į koridorių ir per praviras duris į laiptinę matė, kaip J. S. spyrė V. D. į galvą, kad muštynes galėjo matyti kaimynas V., kad ji bijo kaimyno J. S., kuris gali keršyti. Apklausiama teisme liudytoja I. E. parodė, kad, būdama savo bute, išgirdo muštynių garsus, kurie sklido iš penkto aukšto laiptinės, po to per kaimynės pradarytas duris matė, kaip J. S. nusiplėšė nuo savęs „maikę“ ir ją numetė (tuo paneigdama kaltinamojo parodymus, kad rūbus nuo jo grumtynių metu nuvilko nukentėjusieji), po to pakėlė koją virš ant grindų gulinčio kaimyno A. J. draugo (V. D.) galvos ir ruošėsi spirti, tačiau paties smūgio koja ji nematė, nes nusisuko ir nubėgo į kambarį, todėl negali pasakyti, ar pastarajam buvo įspirta. Nors teisme liudytoja I. E. nurodė nemačiusi, kad J. S. būtų įspyręs V. D. į galvą, teismas vadovaujasi šios liudytojos telefoninio skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą bei pokalbio su policijos pareigūnu T. L. metu pateikta informacija (o tuo pačiu ir liudytojo T. L. parodymais), jog ji matė, kad J. S. spyrė gulinčiam ant laiptų aikštelės grindinio V. D. į galvą. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo T. L. parodymų patikimumu, kadangi pastarasis yra policijos pareigūnas (ir dar policijos padalinio vadovas), o jų reputacijai keliami didesni reikalavimai, parodymus minėtas liudytojas davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas apkalbėti J. S.. Teismo įsitikinimu, liudytoja I. E. teismo posėdžio metu nepatvirtino mačiusi, kad J. S. spyrė V. D., nes bijo kaimynystėje gyvenančio kaltinamojo J. S.. Trečia, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojo V. L. parodymai, kad jis girdėjo triukšmą laiptinėje, po to per atidarytas duris matė, kad laiptinėje ant grindų gulėjo nukentėjusysis (tas, kuris liepė patraukti šunį, tai yra V. D.), o kaltinamasis pastarajam buvo uždėjęs koją ant galvos, tačiau smūgių jis nematė. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusysis gulėjo ant šono (taip patvirtindamas nukentėjusiųjų parodymus) ir visas pastarojo kūnas buvo laiptų aikštelėje (taip paneigdamas kaltinamojo parodymus, kad po jo stūmimo V. D. krito tarpduryje veidu į grindinį, todėl galėjo susižaloti į durų slenkstį, kad jis nukentėjusiajam net nebandė spirti). Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, nes juos liudytojas davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas apkalbėti kaltinamąjį J. S., kad būtų su pastaruoju susipykęs ar panašiai (tokių aplinkybių nenurodė ir kaltinamasis). Teismo įsitikinimu, liudytojas V. L. galėjo matyti, kaip J. S. spyrė V. D. į galvą (I. E. policijos pareigūnui nurodyta informacija, o taip pat nukentėjusiojo A. J. parodymai, kad jis matė tik spyrį V. D. į galvą, tačiau nematė, kad J. S. būtų uždėjęs koją ant galvos), tačiau šios aplinkybės teismui nenurodė, nes bijo J. S.. Ketvirta, nukentėjusiųjų parodymus (kad J. S. grumtynių metu palenkė V. D. galvą žemyn, po to sudavė smūgį kumščiu pastarajam į veidą, po ko, V. D. nukritus ant laiptų aikštelės grindinio, spyrė šiam nukentėjusiajam į veidą) patvirtina, o kaltinamojo parodymus (kad nukentėjusiajam V. D. smūgių nesudavė, tik pastūmė, po ko nukentėjusysis griuvo ir veidu atsitrenkė į grindinį (galimai į tarpduryje esantį durų slenkstį)) paneigia, ir byloje esantys duomenys apie nukentėjusiajam V. D. padarytus sužalojimus. Tiek specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią iš esmės teisme patvirtino specialistas L. J.) tiek ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pleištakaulio, kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvos akių vokuose ir kraujosruva po kairės akies jungine padaryti dviejų trauminių poveikių pasekmėje, kietais bukais riboto paviršiaus daiktais paveikus kairio smilkinio sritį ir kairę veido pusę. Labiausiai tikėtina, kad pleištakaulio kairės pusės lūžis su kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietojo dangalo padarytas spiriant į kairio smilkinio sritį, o kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine galėjo gautis nuo smūgio ranka į kairę veido pusę. Minėti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Griūnant galėjo būti padarytas tik odos nubrozdinimas kairiame momenyje. Odos nubrozdinimas kairėje kaklo pusėje galėjo būti padarytas drabužių apykakle, tempiant nukentėjusįjį už drabužių arba tempimo metu kaklą įbrėžiant nagu (t. 1, b. l. 58-59; t. 3, b. l. 42-50). Nors nukentėjusysis A. J. nuo pat pirmos apklausos tvirtina, kad J. S. spyrė gulinčiam ant laiptų aikštelės grindinio V. D. į veidą, o ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad, labiausiai tikėtina, pleištakaulio kairės pusės lūžis su kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietojo dangalo padarytas spiriant nukentėjusiajam V. D. į kairio smilkinio sritį, tai nekeičia nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumo, kadangi tuo metu, kai A. J. stebėjo spyrio V. D. į galvą momentą, jis stovėjo žemiau esančioje laiptų aikštelėje (tarpinėje aikštelėje), be to, tuo momentu V. D. gulėjo ant kairio šono veidu į duris (vadinasi – nugara į A. J.), todėl nukentėjusysis A. J. galėjo suklysti nurodydamas V. D. galvos vietą, į kurią pataikė J. S. koja (kairė veido pusė ir kairės pusės smilkinys yra šalia), tuo labiau, kad viskas vyko labai greitai. Teismas nesivadovauja kaltinamojo J. S. parodymais (kad konfliktą išprovokavo patys nukentėjusieji V. D. ir A. J., kurie po to jį sumušė, o jis nukentėjusiesiems jokių smūgių nesudavė, tik, bandydamas išsivaduoti iš nukentėjusiųjų, V. D. pastūmė, po ko pastarasis krito veidu ant laiptų aikštelės) ne tik dėl to, kad juos paneigia aukščiau analizuoti įrodymai, tačiau ir dėl to, kad jie yra nevienodi, be to, prieštarauja ir elementariai logikai. Štai apklausiamas pirmą kartą 2020 m. sausio 10 d. J. S. nurodė, kad, jam su šuniu išėjus į laiptinę, kažkuris iš vaikinų pasakė „pasiimk šunį, ar prisirišk šunį“, kažkuris iš jų griebė už striukės, po ko striukės gobtuvas užkrito jam ant galvos, todėl nieko nebematė, tada kitas trenkė jam į kairę ausį. Kadangi jis tuo metu rankoje laikė šuniuką (galimai – šuns pavadėlį), kita ranka (norėdamas išvengti konflikto) griebė už koridoriaus durų, tačiau pastūmė vieną iš vaikinį, kuris krito laiptinėje ant veido (t. 1, b. l. 132-133). 2020 m. sausio 13 d. (tai yra vos po trijų dienų) akistatos su nukentėjusiuoju V. D. metu J. S. jau nurodo, kad po pastabos apie šuniuką kažkuris (iš nukentėjusiųjų) sudavė du kartus į ausį iš kairės pusės. (Nukentėjusieji) abu laikė jį iš abiejų pusių už striukės, tuo metu jis nuo savęs pastūmė priešais sėdinį asmenį (nukentėjusįjį V. D.), po ko pastarasis krito veidu į laiptinės betoną (t. 1, b. l. 141-142). Panašiai įvykio aplinkybes kaltinamasis J. S. paaiškino ir tą pačią dieną įvykusios akistatos su A. J. metu, tik šio procesinio veiksmo metu nurodė, kad jam į ausį buvo suduotas tik vienas smūgis (ne du) (t. 1, b. l. 141-142). Gi apklausiamas teisme kaltinamasis J. S. nurodė, kad V. D. jam liepė patraukti šunį žodžiais „trauk, gaidy, šunį“, o A. J. jam iš karto trenkė. Po to jį mušė abu (nukentėjusieji) – rankomis sudavė gal šešis smūgius į galvą, pagrinde į kairę ausį ir kairę akį. Jis smūgių nukentėjusiesiems nesudavė, nes bandė išsivilkti iš rūbų, be to, viso konflikto metu vienoje rankoje laikė šuns pavadėlį. Išsinėręs iš rūbų, nukentėjusiuosius nusistūmė ir su šuniuku parbėgo namo. Matė, kad po jo pastūmimo V. D. krito veidu ant grindinio. Tada jis viena ranka atidarė duris (į koridorių), kitoje laikydamas šuns pavadėlį, peršoko per V. D. ir parbėgo namo. Kaip matyti, iš esmės skiriasi kaltinamojo parodymai dėl to, kokiais žodžiais nukentėjusieji liepė patraukti šunį, dėl jam suduotų smūgių (vienas, du ir šeši), dėl to, kaip jis pastūmė nukentėjusįjį V. D.. Be to, nesuprantama, kaip kaltinamasis galėjo nusivilkti džemperį, jei vienoje rankoje visą laiką laikė šuns pavadėlį, – akivaizdu, kad kažkuriuo momentu jis turėjo paleisti šunį (kas patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad kaltinamasis šunį buvo pririšęs prie laiptų turėklų). Be to, net pats kaltinamasis teisme negalėjo paaiškinti, kaip nukentėjusysis V. D. po jo stūmimo galėjo nukristi tarpduryje, jei durys (iš laiptinės į koridorių) tuo metu buvo uždarytos. Neįtikėtina ir tai, kad nukentėjusieji, kurie yra žemo ūgio (nukentėjusiųjų teigimu – 168-175 cm) ir smulkaus kūno sudėjimo, užpuolė ir sumušė akivaizdžiai už save aukštesnį (kaltinamojo teigimu, jo ūgis 189 cm) bei stambesnį kaltinamąjį, o pastarasis (jo paties teigimu, būdamas visiškai blaivus) nesugebėjo apsiginti (ši aplinkybė, beje, nustebino net gerai kaltinamąjį pažįstančią liudytoją L. J.). Vertinant kaltinamojo J. S. parodymus svarbu ir tai, kad jis po konflikto nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, nors, jo teigimu, buvo sumuštas, kas eliminavo galimybę patikrinti šiuos parodymus BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, kaltinamojo parodymus, kad sekančią dieną po konflikto jam padarytus sužalojimus matė ir darbdavys V., paneigė ir liudytoju apklaustas buvęs kaltinamojo darbdavys V. U., kuris nurodė, kad kaltinamasis J. S. jo vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo (2020 metų) sausio mėnesio pradžios iki gegužės mėnesio, o 2019 metų lapkričio mėnesį kaltinamasis minėtoje įmonėje nedirbo. Teismas nesivadovauja liudytojų J. T. ir L. J. parodymais, kad po įvykio jos matė sužalojimus J. S. ausyje bei kakle kaip nepatikimais, nes minėtos liudytojos yra su kaltinamuoju susijusios tampriais asmeniniais ryšiais – J. T. yra kaltinamojo sugyventinė, o L. J. suteikė kaltinamajam būstą, be to, šios abi liudytojos kartu dirba, jos buvo apklaustos kaltinamojo prašymu, be to, šių liudytojų parodymų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo V. P. parodymais, tačiau jis nurodė tik vieną aplinkybę, kad penkto aukšto laiptinės aikštelėje rado J. S. darbinį švarką (džemperį su užtrauktuku), kurį nunešė pastarojo sugyventinei J., konflikto ir jame dalyvavusių asmenų nematė. III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas Kaltinamasis J. S. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), penkto aukšto laiptinės aikštelėje, tai yra viešoje vietoje, dėl menkavertės priežasties, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu, tai yra panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. atžvilgiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, tvarką, sukėlė nukentėjusiajam A. J. fizinį skausmą bei dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. D., todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį bei 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-942/2017, 2K-160-697/2019). Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyta tiek elgesio forma (būdas), atitinkanti įvardytą įstatymu įtvirtintame reguliavime, tiek ir jos sukeltos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-489/2021). Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012, 2K-101-489/2021). Smūgių sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-159-976/2021). Veika, nustatyta BK 284 straipsnyje, yra padaroma tyčia. Viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir pan. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117-303/2016, 2K-54-222/2017, 2K-382-1073/2017). Kaltinamasis J. S. daugiabučio bendrabučio tipo gyvenamojo namo penkto aukšto laiptinės aikštelėje, tai yra viešoje vietoje (į kurią bet kuriuo paros metu gali patekti ne tik to daugiabučio namo gyventojai, tačiau ir kiti asmenys), įžūliu elgesiu (kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiųjų A. J. ir V. D. atžvilgiu (spyriu nukentėjusiajam A. J. į sėdmenis, tuo jam sukeliant fizinį skausmą, sugriebimu nukentėjusiajam V. D. už kaklo, jo galvos palenkimu, smūgiu ranka (kumščiu) į veidą bei spyriu į galvą) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio kaltinamojo veiksmai buvo pavojingi nukentėjusiųjų sveikatai, moralės požiūriu aiškiai nepriimti, demonstratyvūs, neadekvatūs ir aplinkinius šokiruojantys, tai yra pažeidžiantys nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruojantys nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir kitiems aplinkiniams (minėto daugiabučio gyventojams ir kitiems asmenims). Dėl įžūlių kaltinamojo J. S. veiksmų neabejotinai buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tai yra kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas (tuo A. J. sukeliant fizinį skausmą bei sunkiai sutrikdant V. D. sveikatą), buvo sutrikdytas ne tik nukentėjusiųjų, tačiau ir kitų daugiabučio gyventojų poilsis (ypač tiesiogiai mačiusių muštynes), dėl kaltinamojo veiksmų buvo kviečiamos specialiosios tarnybos (policija ir greitosios medicinos pagalbos medikai). Kaltinamasis J. S. dėl menkavertės priežasties (pastabos dėl šuns) panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius (tuo pačiu ir spirdamas gulinčiam ant laiptų aikštelės grindinio bei nesipriešinančiam V. D. į galvą) laiptų aikštelėje, į kurią bet kada galėjo ir kiti žmonės, suvokė, kad tokiais savo veiksmais rodo nepagarbą ne tik nukentėjusiesiems, tačiau ir aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir nors tokių padarinių (visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo) nenorėjo (byloje nėra tokių duomenų), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sveikatos sutrikdymą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, tai yra nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą. Aukščiau aptartais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis J. S., suduodamas vieną kartą ranka nukentėjusiajam V. D. į veidą bei spirdamas pastarajam į galvą, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. D. sveikatą. Neabejotina, kad nukentėjusiajam V. D. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kaltinamojo J. S. veiksmais (smūgių sudavimu nukentėjusiajam), todėl teismas konstatuoja, kad tarp minėtų kaltinamojo J. S. veiksmų ir pasekmių (nukentėjusiojo V. D. sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šiuo atveju nenustatyta jokių kitų veiksnių, kurie galėjo sąlygoti V. D. sveikatos sutrikdymą (jam nustatytus sužalojimus). Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), ir tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, tai yra kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, tai yra kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-17-648/2017, 2K-13-976/2018, 2K-75-689/2018). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (kaltinamasis konflikto metu sudavė nukentėjusiajam V. D. kumščiu į veidą, o nukentėjusiajam nugriuvus, spyrė į galvą tokia jėga, kad buvo padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai), tikslo būtent sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar jį net nužudyti nebuvimas (ką patvirtina ir kaltinamojo veiksmai po spyrio nukentėjusiajam V. D. į galvą – jis nebemušė nukentėjusiojo, o nuėjo namo) patvirtina, kad kaltinamasis J. S., atlikdamas kaltinamajame akte nurodytus veiksmus (smurtaudamas nukentėjusiojo V. D. atžvilgiu), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo V. D. sveikatai, numatė, kad jį gali sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių (bet kokio sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo) atsiradimo. Todėl kaltinamojo J. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016, 2K-363-689/2017, 2K-84-458/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., tai yra kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-113-303/2019). Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis J. S. smurtauti nukentėjusiųjų A. J. ir V. D. atžvilgiu pradėjo dėl mažareikšmės priežasties, neadekvačiai sureagavęs į nukentėjusiojo V. D. pastabą dėl jo už pavadėlio vedamo šuns, be to, akivaizdu, kad smurtaudamas prieš žymiai už jį smulkesnio kūno sudėjimo nukentėjusiuosius (tame tarpe ir prieš V. D.) daugiabučio namo laiptinės aikštelėje, kur bet kada galėjo pasirodyti kiti žmonės, kaltinamasis J. S. siekė pasirodyti prieš nukentėjusiuosius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos (ką patvirtina ir spyris gulinčiam ir nesipriešinančiam nukentėjusiajam V. D. į galvą), tuo pačiu paniekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, tai smurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu ir sunkiai sužalojo V. D. dėl chuliganiškų paskatų, todėl kaltinamojo J. S. veiksmai, kaip jau buvo minėta, teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pažymėtina, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra nusikaltimo, nurodyto BK 284 straipsnyje, padariniai. Tokie padariniai nėra būtinasis nusikaltimo, nurodyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymis, nes chuliganiškos paskatos apibūdina veikos motyvą. Pagal teismų praktiką tada, kai viešoji tvarka buvo sutrikdyta vien tuo, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų padarytas nužudymas, sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, ši veika kvalifikuojama tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą arba 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009, 2K-24-689/2019). Jeigu, be nužudymo, sunkaus sveikatos sutrikdymo viešoje vietoje, kaltininkas atliko ir kitus veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką, jo padarytos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 129, 135, 138 ir pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-399-699/2016, 2K-24-689/2019). Kadangi kaltinamasis J. S. ne tik dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. D., tačiau tuo pačiu metu toje pačioje viešoje vietoje smurtavo ir kito nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu, kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip idealioji šių nusikalstamų veikų sutaptis. Nors J. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad sunkiai sutrikdė sveikatą bejėgiškos būklės žmogui – be sąmonės ant grindinio gulinčiam V. D., jo veiksmus papildomai kvalifikuojant ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ši aplinkybė, teismo įsitikinimu, neįrodyta. Teismų praktikoje bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai asmens bejėgiška būklė pripažįstama tada, kai toks asmuo dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, neįgalumo (invalidumo), taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Taip pat svarbus yra ir kaltininko suvokimas, kad jis veiką daro prieš tokios būklės asmenį ir ja (tokia būkle) pasinaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2014, 2K-72-746/2015, 2K-24-895/2017). Aukščiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajam V. D. ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekmėje buvo padaryti šie sužalojimai: pleištakaulio kairės pusės lūžis, kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine, odos nubrozdinimai kairiame momenyje ir kairėje kaklo pusėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir paviršiais, kurių nurodyti nėra galimybės (t. 3, b. l. 42-50). Akivaizdu, kad visi kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvos akių vokuose ir kraujosruva po kairės akies jungine V. D. buvo padaryti suduodant jam tiesioginius smūgius (suduodant smūgį kumščiu į veidą bei spiriant į galvą). Nors ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad labiausiai tikėtina, kad pleištakaulio (vieno iš kaukolės pamato kaulų) kairės pusės lūžis padarytas spiriant į kairio smilkinio sritį, o kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine galėjo gautis nuo smūgio ranka į kairę veido pusę, tačiau negalima atmesti ir to, kad pleištakaulio kairės pusės lūžis (dėl ko V. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata) galėjo būti padarytas ir nuo smūgio kumščiu į kairę veido pusę, kadangi ekspertų išvada dėl trauminio poveikio, kuriuo buvo padarytas minėtas sužalojimas, nėra kategoriška, o tik tikėtina. Tuo labiau, kad J. S. kumščiu nukentėjusiajam V. D. į veidą suduotas smūgis buvo toks stiprus, kad nuo jo šis nukentėjusysis nukrito ant laiptų aikštelės grindinio bei nebejudėjo (galimai prarado sąmonę), be to, smūgis buvo į kairę veido pusę. Nepaneigus galimybės, kad pleištakaulio kairės pusės lūžis (dėl ko V. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata) galėjo būti padarytas ir smūgio kumščiu į kairę veido pusę metu (tai yra pirmo jam suduoto tiesioginio smūgio metu), kaltinamajam J. S. negali būti inkriminuojama ir kvalifikuojanti aplinkybė, kad jis sunkiai sužalojo bejėgiškos būklės žmogų, kadangi tuo metu šis nukentėjusysis V. D. nebuvo tokios būsenos, kad negalėtų gintis, kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltinamajam, todėl ši kvalifikuojant aplinkybė šalintina iš kaltinimo J. S. kaip neįrodyta. Taip pat iš kaltinimo kaip neįrodytos šalintinos aplinkybės, kad nukentėjusysis po J. S. smūgio kumščiu į veidą prarado sąmonę, kad J. S. spyrė ant grindinio gulinčiam nukentėjusiajam V. D., kuris tuo metu buvo be sąmonės, nes (kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)) labiausiai tikėtina, kad nukentėjusysis sąmonę galėjo prarasti būtent po spyrio į galvą, o ne po smūgio kumščiu į veidą. Šalindamas minėtas aplinkybes iš kaltinimo teismas vadovaujasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Abejonių dėl to, kurio trauminio poveikio metu nukentėjusiajam V. D. buvo padarytas pleištakaulio kairės pusės lūžis (dėl ko jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata), nepavyko pašalinti ir teismui paskyrus teismo medicinos ekspertizę bei gavus ekspertų išvadas, kadangi, kaip jau buvo minėta, jos nėra kategoriškos. Tikslintinas kaltinimas J. S., nukentėjusiajam V. D. padarytus sužalojimus įvardinant taip, kaip jie nurodyti ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 42-50), nes ekspertų komisija minėtus sužalojimus nurodė, atsižvelgusi į papildomus medicininius duomenis – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus radiologo konsultacijos išvadą (t. 3, b. l. 49), o taip pat nurodant, kad J. S. spyrė ant grindinio gulinčiam nukentėjusiajam V. D. į galvą (o ne į veido sritį, kaip nurodyta kaltinime), nes ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad spirta buvo į kairio smilkinio sritį (t. 3, b. l. 50). Toks kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme (net apie tai iš anksto nepranešus kaltinamajam ir jo gynėjui) galimas, kadangi kaltinime nurodytos aplinkybės (nukentėjusiajam V. D. padaryti sužalojimai ir galvos vieta, į kurią buvo įspirta) tik tikslinamos, o nekeičiamos iš esmės skirtingomis (tai yra, nenurodoma jokių papildomų smūgių ar sužalojimų, o vieną iš kaltinime nurodytų sužalojimų (akytkaulio lūžį) net pašalinant iš kaltinimo) (BPK 255-256 straipsniai). Be to, tikslintinas kaltinimas J. S., nurodant, kad po jo spyrio bandančiam pabėgti A. J. į sėdmenis, pastarajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kadangi ši aplinkybė įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo A. J. parodymais. Toks kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme galimas, kadangi proceso dalyviai apie galimą tokį faktinių aplinkybių pakeitimą nustatyta tvarka buvo informuoti (t. 3, b. l. 32), veikos kvalifikacija dėl šios naujai nurodytos aplinkybės nesikeičia (BPK 255-256 straipsniai). IV. Bausmės skyrimas Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų, esant BK 135 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančioms aplinkybėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų (BK 135 straipsnio 2 dalis). Tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtų ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 284 straipsnis). Kaltinamasis J. S. anksčiau teistas penkis kartus, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus bei nusikaltimus žmogaus sveikatai (t. 1, b. l. 157-160, 183-198; t. 2, b. l. 119-122), tiesa, teistumas pagal pirmus tris nuosprendžius yra išnykęs (BK 97 straipsnio 1 dalis), teistumui pagal 2018 m. birželio 12 d. ir 2018 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžius neišnykus padarė dvi naujas baigtas tyčines nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, iš kurių viena (numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte) – priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), o kita (numatyta BK 284 straipsnyje) – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), daug kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už nedidelius viešosios tvarkos pažeidimus (t. 1, b. l. 162-180; t. 2, b. l. 123-142). Kaip jau buvo minėta, skiriant bausmę kaltininkui, privaloma atsižvelgti ir į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo J. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo J. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotus tyčinius nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tai yra būdamas teistu už tyčinius nusikaltimus, kuriuos jis padarė būdamas pilnamečiu, ir teistumui už juos neišnykus (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nors byloje yra duomenų, kad kaltinamasis J. S. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neblaivus (nukentėjusiųjų A. J. ir V. D. teisme duoti parodymai), tačiau jo apsvaigimo nuo alkoholio faktas neįrodytas (kadangi girtumas kaltinamajam iškart po įvykio nebuvo nustatytas, pats kaltinamasis neigia buvęs neblaivus, byloje nėra jokių kitų duomenų (be nukentėjusiųjų parodymų teisme), kurie patvirtintų, kad kaltinamasis įvykio metu buvo neblaivus, o nukentėjusiųjų parodymai dėl šios aplinkybės (kaltinamojo girtumo) yra prieštaringi (apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. D. nurodė, kad J. S. įvykio metu buvo akivaizdžiai blaivus (t. 1, b. l. 28)). Be to, aplinkybė, jog J. S. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nenurodyta ir kaltinamajame akte, šios aplinkybės kaltinamojo atsakomybę sunkinančia baigiamosiose kalbose neprašė pripažinti ir prokuroras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nesivadovauja nukentėjusiųjų parodymais tik dėl šios aplinkybės, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti duomenys. Abejoti nukentėjusiųjų parodymais dėl kitų jų nurodytų aplinkybių, kaip jau buvo minėta, teismas neturi jokio pagrindo. Skiriant bausmę kaltinamajam J. S. atsižvelgtina ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmiausia, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai). Kaip jau buvo minėta, kaltinamasis J. S., sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo V. D. sveikatą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, šį nukentėjusįjį sužalojo nenaudodamas jokių įrankių ar priemonių, specialiai pritaikytų žmogui žaloti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2019), tik savo jėgą, nusikaltimus įvykdė kilus konfliktui po nukentėjusiojo pastabos dėl jo vedamo šuns (nors ši priežastis ir menkavertė, tačiau vis tiek paaiškina kaltinamojo veiksmus), be to, nors nukentėjusiojo V. D. sveikata ir buvo sutrikdyta sunkiai, tačiau buvo išvengta sunkesnių padarinių ar žymiai nukentėjusiojo gyvenimo kokybę bloginančių liekamųjų reiškinių (nukentėjusysis stacionare buvo gydomas nuo 2019 m. gruodžio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d., tai yra tik tris dienas, duomenų apie ambulatorinį gydymą nėra, o iš liekamųjų reiškinių nukentėjusysis V. D. nurodė tik pasikartojantį galvos skausmą, nemigą, jo mėgstamos veiklos (futbolo) praradimą). Teismo įsitikinimu, visos šios aplinkybės lemia mažesnį kaltinamojo J. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Taip pat atsižvelgtina ir aplinkybes, apibūdinančias kaltinamojo J. S. asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – jis yra bedarbis (registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (t. 2, b. l. 115), nevedęs, turi du mažamečius vaikus – sūnų H. S., gimusį (duomenys neskelbtini), ir dukrą T. S., gimusią (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 117-118), ir nors negyvena kartu su vaikų motina, tačiau pagal 2014 m. sausio 3 d. taikos sutartį jis privalo teikti minėtiems vaikams išlaikymą bei dalyvauti jų auklėjime (t. 2, b. l. 116), o taip pat į kaltinamojo elgesį po nusikalstamų įvykdymo – per šį pakankamai ilgą (virš 21 mėnesio) laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė (duomenų apie jo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus taip pat nėra (t. 3, b. l. 66-69)), kurį laiką dirbo pagal darbo sutartį (t. 2, b. l. 143-144), tiesa, įvykdė net 5 naujus administracinius nusižengimus (t. 3, b. l. 70-90). Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti kaltinamajam J. S. už abi jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 135 straipsnio 2 dalies ir 284 straipsnio sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį: už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, – laisvės atėmimą keturiems metams trims mėnesiams, o už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, – laisvės atėmimą devyniems mėnesiams (BK 50 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnio 2 dalis). Teismo įsitikinimu, kaltinamajam J. S. už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskyrus griežtesnę, prokuroro baigiamosiose kalbose pasiūlytą, laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų proporcingumo principui. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Be to, prokuroro baigiamosiose kalbose pasiūlytas laisvės atėmimo bausmės dydis aiškiai prieštarautų teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (teismui išanalizavus įsiteisėjusius teismo sprendimus 2018-2021 metais Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išnagrinėtose bylose, Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėtose bylose bei apygardų teismuose pirmąja instancija išnagrinėtose bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą), nustatyta, kad kaltininkams už šiuos nusikaltimus (nenustačius BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje numatytų pagrindų) pagrinde buvo skiriamas laisvės atėmimas nuo dvejų (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-319-387/2019, 1A-131-307/2019; Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-875/2021; Kauno apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-225-634/2020, 1-89-478/2020, 1-113-317/2018, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-908/2021 ir kiti) iki penkerių metų (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251-518/2019, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-606/2020, Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-238/2020, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-96-350/2019 ir kiti). Ir tik pavieniais atvejais buvo skiriama griežtesnė nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, nustačius ypač didelį veikos arba kaltininko pavojingumą (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-104-348/2021). Minimali sankcijoje numatyta bausmė (arba artima jai) paprastai buvo skiriama tada, kai buvo nustatoma kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nenustatoma sunkinančių (ar lengvinančių būdavo daugiau), bei kai sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam nesukeldavo iš esmės jo gyvenimo kokybę ribojančių ar didelė įtaką sveikatai turinčių liekamųjų reiškinių. Penkerių (ar šiek tiek mažesnė) laisvės atėmimo bausmė dažniausiai buvo skiriama recidyvistams, kurie sunkiai sužalodavo nukentėjusiuosius dėl chuliganiškų paskatų, esant dviem ar daugiau sunkinančių aplinkybių, ar nustačius ir kitų sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančių aplinkybių, o taip pat tada, kai sužalojimai turėjo ilgalaikės įtakos nukentėjusiojo sveikatai. Mažesnė bausmė (nei prokuroro baigiamosiose kalbose siūlė prokuroras) už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kaltinamajam J. S. skirtina ir todėl, kad buvo pašalinta viena jo veiką kvalifikuojanti aplinkybė – tai, kad jis sunkiai sužalojo bejėgiškos būklės žmogų (BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Skirti kaltinamajam J. S. dar švelnesnę laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, daug kartų baustas administracine tvarka, todėl tokia bausmė, teismo įsitikinimu, būtų per švelni. Už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, kaltinamajam J. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė (o ne šio straipsnio sankcijoje numatyta kitos rūšies bausmė), nes kaltinamasis šį nusikaltimą įvykdė neišnykus teistumui už analogišką nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu. Byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kadangi kaltinamasis J. S. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindo atidėti jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Už atskiras nusikalstamas veikas kaltinamajam J. S. paskirtos bausmės subendrintinos bausmių apėmimo būdu, tai yra griežtesne laisvės atėmimo bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, apimant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, kadangi yra idealioji šių nusikalstamų veikų sutaptis, be to, šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 straipsnis, 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 ir 2 punktai). Laisvės atėmimo bausmės pradžia nustatytina nuo J. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Kaltinamojo J. S. įvykdyto nusikaltimo metu galiojusi BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatė, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios (įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d., tai yra jau po J. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo). BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Kaltinamajam J. S. šiuo nuosprendžiu paskyrus laisvės atėmimo bausmę (tame tarpe ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą) ir nenurodžius laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, pagal BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalį laisvės atėmimo bausmę jis turėtų atlikti kalėjime. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konkretaus nuteistojo (kaltinamojo) už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, nes iki 2020 m. liepos 1 d. (kada neteko galios BK 50 straipsnio 3 dalis) teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę už labai sunkų nusikaltimą, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, turėjo teisę parinkti pataisos įstaigos rūšį (ne tik kalėjimą), kai tuo tarpu pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą nuteistieji laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą visais atvejais bausmę atlieka kalėjime, o pagal BVK nustatytą teisinį reguliavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisinė padėtis yra palankesnė nei šią bausmę atliekančiųjų kalėjime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Kadangi, kaip jau buvo minėta, J. S. labai sunkų nusikaltimą įvykdė 2019 m. lapkričio 30 d., tai yra iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo (2020 m. liepos 1 d.), todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas turi teisę nuspręsti dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Nors J. S. įvykdė labai sunkų nusikaltimą, teisiamas ne pirmą kartą, tačiau jis realia laisvės atėmimo bausme nebuvo baustas ir tokios bausmės anksčiau neatliko, jo įvykdytas nusikaltimas (kaip jau buvo minėta) nepataisomų pasekmių nesukėlė, po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų naujų nusikaltimų neįvykdė, nors praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl jam parinkta laisvės atėmimo bausmė skirtina atlikti ne kalėjime, o pataisos namuose (BK 50 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)). Skirti laisvės atėmimo bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje nėra pagrindo, nes nusikalstamų veikų įvykdymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numatė, kad atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę gali atlikti tik už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys (BVK 90 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1863 redakcija)), kai tuo tarpu J. S., kaip jau minėta, įvykdė ir labai sunkų nusikaltimą. V. Civilinis ieškinys Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. D. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš kaltinamojo J. S. priteisti 26000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir turtinę žalą (kurios nedetalizavo ir dydžio nenurodė) (t. 2, b. l. 56-59). Apklausiamas 2020 m. rugsėjo 1 d. teismo posėdyje nukentėjusysis V. D. atsisakė reikalavimo priteisti turtinę žalą, o prašomos neturtinės žalos dydį sumažino iki 10000 eurų. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl nusikaltimo jam buvo padaryta neturtinė žala – buvo sutrikdyta jo sveikata, buvo gydomas ligoninėje, jam sužalota galva, kurią skauda iki šiol, greitai pavargsta, jaučia baimę, dirglumą, jį kamuoja nemiga, be to, jis visiškai nebegali žaisti futbolo (uždraudė daktarai) (t. 2, b. l. 98). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lotyniškai restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-171/2011). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Akivaizdu, kad dėl kaltinamojo J. S. veiksmų nukentėjusysis V. D. patyrė neturtinę žalą – jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, stipriai sužalota galva, nuo 2019 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d. jis buvo gydomas stacionare – VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Neurochirurgijos skyriuje, po galvos traumos padidėjo traukulių priepuolių rizika (t. 1, b. l. 58-59), nukentėjusysis nebegali užsiimti mėgstama veikla – mėgėjiškai žaisti futbolą (t. 2, b. l. 58), iki šiol jam paskauda galvą. Be to, dėl prieš jį įvykdyto nusikaltimo nukentėjusysis stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl dalyvavimo procese. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įvertinęs aukščiau paminėtas nukentėjusiajam V. D. padarytos neturtinės žalos pasekmes, kaltinamojo J. S. kaltės formą (padaryti du tyčiniai nusikaltimai), jo turtinę padėtį (yra darbingas, tačiau šiuo metu nedirba – yra registruotas Užimtumo tarnyboje, turi nekilnojamo turto (t. 2, b. l. 14-20) bei gauna pajamų iš jo nuomos (paties kaltinamojo parodymai teisme, o taip pat privalo išlaikyti du nepilnamečius veikus (t. 2, b. l. 116)), taip pat atsižvelgęs į tai, kad paties nukentėjusiojo V. D. veiksmai (pastaba dėl šuns), nors ir sukėlė kaltinamojo pyktį, tačiau nebuvo kokie tai neatsargūs ar provokuojantys, bei į tai, kad nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų apie jam padarytą turtinę žalą (nors tokia, be jokios abejonės, buvo padaryta, kadangi kainavo vaistai, vitaminai), konstatuoja, kad nukentėjusiojo V. D. neturtinės žalos dėl jo sužalojimo dydis yra 10000 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks neturtinės žalos dydis tikrai nėra per didelis ir atitinka tiek sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tiek teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, iš kurios matyti, jog nukentėjusiesiems sunkaus kvalifikuoto sveikatos sutrikdymo bylose priteisiamos neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 7000 Eur iki 40000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427-693/2016, Nr. 2K-166-699/2018, Nr. 2K-334-699/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-212-307/2020 ir kitos). Pagal teismų praktiką, sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, bet ir nuo jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir taip toliau (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155-307/2021). Nors nukentėjusysis V. D. dėl jam padarytų sužalojimų ligoninėje gulėjo vos tris dienas, nėra duomenų apie tai, kad vėliau jis būtų gydęsis ambulatoriškai, tačiau mažinti nukentėjusiojo prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio (10000 Eur) nėra pagrindo, kadangi buvo sužalotas gyvybiškai svarbus organas – galva, lūžo pleištakaulis (kaukolės pamato kaulas), išsiliejo kraujas virš galvos smegenų kietojo dangalo, dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų padidėjo traukulių priepuolių rizika, kas atsiliepia ir nukentėjusiojo gyvenimo kokybei (jis neteko galimybės užsiimti mėgstama veikla – žaisti futbolą, atsirado nemiga, galvos skausmai). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš kaltinamojo J. S. 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Procesas dėl likusios dalies civilinio ieškinio (16000 Eur (26000-10000 Eur) neturtinės žalos ir turtinės žalos) nutrauktinas, kadangi nukentėjusysis V. D. šioje dalyje ieškinio atsisakė, o teismas šį ieškinio atsisakymą priima (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). VI. Daiktai ir proceso išlaidos Skaitmeninė laikmena su telefoninio pokalbio (su Bendrojo pagalbos centro operatore) garso įrašu, saugoma prie bylos (1 tomo viršelio), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina prie bylos. Išlaidos, susidariusios dėl objektų tyrimo, nepripažintinos proceso išlaidomis ir nepriteistinos iš kaltinamojo J. S., kadangi šiuos tyrimus atliko valstybinių ekspertinių skyrių specialistai ir ekspertai kaip tarnybinę užduotį (BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais, n u s p r e n d ž i a : J. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje bei 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jį nubausti: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų taisyklėmis bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo J. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Iki nuosprendžio vykdymo pradžios J. S. palikti galioti paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. Pradėjus vykdyti nuosprendį (gavus pranešimą apie nuosprendžio vykdymą iš pataisos namų), prie bylos esančią J. S. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųsti į šią įkalinimo įstaigą. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš J. S. 10000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti. Procesą dėl likusios dalies civilinio ieškinio nutraukti. Skaitmeninę laikmeną su telefoninio pokalbio garso įrašu, saugomą prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos. Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą. Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3251 straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Teisėjas Laisvydas Zederštremas