2013-10-02 Nr. AB-5839-3-61-3-01331-2013-7 — 2013-10-02 Nr. AB-5839-3-61-3-01331-2013-7 — Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-890/2013 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01331-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1.; 79.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

G. K. pareiškėjo D. K. vardu pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 10 000 Lt žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartimi (b. l. 15) G. K., atstovaujančio D. K., skundas laikytas nepaduotu, kadangi jis teismo nustatytu terminu nepašalino skundo trūkumų, t. y. nepateikė D. K. gimimo liudijimo. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 17 d. gautas G. K. pasirašytas atskirasis skundas dėl 2013 m. gegužės 6 d. ir 2013 m. birželio 25 d. nutarčių panaikinimo (b. l. 23). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi (b. l. 26) buvo nustatytas terminas iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. pašalinti atskirojo skundo trūkumus – pateikti patikslintą atskirąjį skundą, kuriame būtų nurodytos proceso šalys, taip pat suformuoti konkretų reikalavimą dėl skundžiamos teismo nutarties bei pateikti G. K. įgaliojimus atstovauti D. K. patvirtinantį dokumentą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi (b. l. 35) G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., atskirąjį skundą, gautą 2013 m. liepos 17 d., laikė nepaduotu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsniu ir nurodė, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teismas pažymėjo, jog G. K., atstovaujantis D. K., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartyje nurodytų atskirojo skundo trūkumų per teismo nustatytą terminą nepašalino, todėl jo atskirasis skundas, teisme gautas 2013 m. liepos 17 d., laikytinas nepaduotu.

III.

G. K., atstovaujantis pareiškėją D. K., atskiruoju skundu (b. l. 41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo teisėja I. P. žinojo, kad D. K. yra G. K. sūnus iš kitų administracinių bylų, kuriuose jis buvo apklaustas kaip liudytojas. Atitinkamai, yra prašoma išreikalauti duomenis, kad G. K. galėtų atstovauti savo vaiką administracinėje byloje, nes jis yra įkalinimo įstaigoje, kur neturi savo sūnaus gimimo liudijimo. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nutartimi yra užkertamas kelias G. K. atstovauti D. K. administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., atskirąjį skundą laikė nepaduotu, jam nepašalinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartyje nurodytų atskirojo skundo trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškėjas pateiktame atskirajame skunde iš esmės nepateikia argumentų dėl atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, tačiau ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsniu bei 136 straipsnio 2 dalimi, tirs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, visų pirma pažymi, kad pagal ABTĮ 148 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus XXI skirsnyje numatytas išimtis. Pažymėtina, jog administracinėje teisenoje yra įtvirtintas skundo trūkumų šalinimo institutas, kurio nustatymu iš esmės yra siekiama suteikti asmeniui, pateikusiam skundą, galimybę pašalinti skundo trūkumus, kurie teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą. Atitinkamai, ABTĮ 134 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, jog, jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą skundo trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atskirajame skunde pareiškėjas kelia ir nutarties, kuria buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, tačiau ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu, pažymi, jog joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinimas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti atskirąjį skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų trūkumų. Ši išvada grindžiama tuo, kad teismo nutarties dėl trūkumų šalinimo motyvai gali būti vertinami kaip nutarties dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui motyvų sudėtinė dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi (b. l. 26) buvo nustatytas terminas iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. pašalinti atskirojo skundo trūkumus – pateikti patikslintą atskirąjį skundą, kuriame būtų nurodytos proceso šalys, suformuluoti konkretų reikalavimą dėl skundžiamos teismo nutarties bei pateikti G. K. įgaliojimus atstovauti sūnui D. K. patvirtinantį dokumentą. G. K. per teismo nustatytą terminą nurodytų atskirojo skundo trūkumų nepašalino ir atitinkamai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi (b. l. 35) G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., atskirąjį skundą laikė nepaduotu. Taigi nagrinėjamu atveju vertintina, ar pagrįstai pareiškėjui buvo nustatyti atskirojo skundo trūkumai ir jų pareiškėjui nepašalinus teisėtai buvo nutarta jo atskirąjį skundą laikyti nepaduotu. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti ir asmeniui yra privaloma laikytis nustatytos į teismą kreipimosi tvarkos, įtvirtintos ABTĮ. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad yra draudžiamas pernelyg formalus procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimas. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. EŽTT 1999 m. liepos 23 d. sprendimą Guerin vs. France). Be to, vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, todėl svarbu, kad nacionalinis teismas taikydamas proceso taisykles nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuluotais kriterijais (žr. EŽTT 2008 spalio 14 d. sprendimą Mesutoglu vs. Turkey). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vien tik formalus teisės normų, reglamentuojančių skundo priėmimą, laikymasis nėra toleruotinas, nes asmens teisės turi būti ginamos realiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006). Taigi teismas spręsdamas skundo priėmimo klausimą turėtų atsižvelgti į EŽTT praktiką, nustatančią, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą, į tai, kad pareiškėjas yra įkalintas, todėl jo galimybės teikti teismui itin kokybiškus procesinius dokumentus ir atitinkamus įrodymus yra pakankamai ribotos. Kiek tai susiję su konkrečiu nagrinėjamu atveju, pažymėtina, jog ABTĮ 130 straipsnio 2 dalis numato, kas turi būti nurodyta apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde inter alia turi būti nurodytas teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas, apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; ginčijami klausimai; įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes (ABTĮ 130 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo turinį, pirmosios instancijos teismo nustatytus pareiškėjo atskirojo skundo trūkumus, pažymi, jog pareiškėjas atskirajame skunde aiškiai nurodė, kad jis prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. ir 2013 m. birželio 25 d. nutartis, nes jomis nepagrįstai varžoma G. K. galimybė atstovauti sūnui D. K. (b. l. 23). Iš pateikto atskirojo skundo matyti, kokia teismo nutartis yra skundžiama ir ko siekia pareiškėjas, t. y. kad pateiktu reikalavimu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį. Šiuo atveju nors pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui atsisakyti reikalavimo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį, kuria nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, ir jis šiuo siūlymu nepasinaudojo, negalima teigti, kad tai daro apeliacinį procesą negalimą. Šiuo atveju iš esmės iš tokio pateikto reikalavimo matyti, kad pareiškėjas taip pat kelia ir pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatyti skundo trūkumai teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjo pateikto atskirojo skundo reikalavimas yra pakankamai aiškus ir netrukdo pradėti apeliacinio proceso pagal pateiktą atskirąjį skundą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktas procesinis dokumentas neatitinka atskirojo skundo turiniui bei formai nustatytų reikalavimų, nes nenurodytos proceso šalys (atsakovas, jo adresas). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad nurodyti trūkumai nagrinėjamu atveju nelaikytini trukdančiais apeliaciniam procesui pagal šį atskirąjį skundą pradėti, šie atskirojo skundo trūkumai laikytini neesminiais, atsisakymas priimti atskirąjį skundą vien tik dėl nurodytų atskirojo skundo trūkumų būtų vertintinas kaip pernelyg formalus. Kiek tai susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartyje pateiktu nurodymu pateikti dokumentą, įrodantį G. K. įgaliojimus pateikti atskirąjį skundą sūnaus D. K. vardu, teisėjų kolegija nurodo, jog pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. ABTĮ 49 straipsnio 4 dalis numato, jog, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus (ABTĮ 130 str. 4 d.). Atitinkamai, toks teisinis reguliavimas lemia, kad, jeigu apeliacinį skundą pasirašo atstovas pagal įstatymą, pridedami dokumentai, įrodantys tokio asmens įgaliojimus. Pažymėtina, jog tėvų valdžia yra pagrįsta vaiko kilme iš tėvų, todėl atstovauti savo vaikams atskiro įgaliojimo nereikia, tačiau paprastai reikalaujama, be kita ko, pateikti vaiko kilmę iš tėvų patvirtinantį dokumentą – vaiko gimimo liudijimą. Nagrinėjamu atveju G. K. siekia atstovauti savo sūnui D. K., gimusiam 1999 metais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje turi būti įrodomi G. K. kaip įstatyminio atstovo įgaliojimai atstovauti sūnui D. K.. Kita vertus, pažymėtina, jog atskirajame skunde prieš įpareigojimo pateikti dokumentą, patvirtinantį jo įgaliojimus pateikti atskirąjį skundą D. K. vardu, nustatymą buvo nurodyta, kad administracinėje byloje Nr. 3-61-3-01261-2012-8 (Nr. I-711-171/2013) yra pateikti duomenys, kad G. K. yra D. K. tėvas, kad G. K. neturi savo sūnaus gimimo liudijimo, nes yra įkalinimo įstaigoje (b. l. 23), t. y. buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su kliūtimis pateikti dokumentą, patvirtinantį G. K. įgaliojimus pateikti atskirąjį skundą D. K. vardu. Tačiau pirmosios instancijos teismas spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą šių aplinkybių nesiaiškino, neatsižvelgė į šias nurodytas aplinkybes, vis vien nustatydamas terminą atskirojo skundo trūkumui pašalinti, t. y. pateikti dokumentą, įrodantį G. K. įgaliojimus atstovauti D. K.. Atitinkamai manytina, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje turi būti papildomai nustatytos ir ištirtos nurodytos aplinkybės, į tai, kad pagal ABTĮ 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalies 1 punktą atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas ir jam suteikiama teisė sutikus su atskiruoju skundu panaikinti skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija naikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir atskirojo skundo priėmimo klausimą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą iš naujo, turėtų įvertinti atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su G. K. galimybėmis pateikti D. K. gimimo liudijimą ir esant būtinumui išsireikalauti papildomus įrodymus, taip pat įvertinti Gyventojų registre esančius duomenis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines normas spręsdamas pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį, kuri naikintina ir atskirojo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

G. K., atstovaujančio pareiškėjui D. K., atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti ir atskirojo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys