Court dismisses appeal against land registry decision based on final court judgment validity and inheritance law.
Legislator-Zusammenfassung
KI-generiertThe Supreme Administrative Court partially allowed the appeal by overturning the lower court's decision to annul the land registry entry. The applicant argued that a land registration based on a 1995 court judgment regarding a peace agreement was invalid because the agreement's term had expired. The court ruled that the final court judgment remains binding and valid regardless of the agreement's expiration, and that inheritance law does not require a separate inheritance certificate when a court has already settled the dispute. Consequently, the lower court's annulment was deemed unjustified, and the applicant's request was rejected.
Legislator-Regeste
KI-generiertLietuvos Respublos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.; 1964 m. CPK 14 str.; 1964 m. CK 255 str.; 1964 m. CK 600 str. 1 d.: A final court judgment settling inheritance disputes remains binding and valid for all institutions and individuals indefinitely, superseding the need for separate inheritance certificates or renewal of underlying agreement terms.
Schlagwörter
KI-generiertZitierte Gesetzesbestimmungen
KI-generiertVolltext
Administracinė byla Nr. A-774-415/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01854-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. K. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. K., L. S., valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėja Z. V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–8), kurį patikslino (I t., b. l. 28–35), į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: 1) valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir atsakovas, teritorinis registratorius) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre V. K. nuosavybės teises į 1029/1229 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šilutės r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas) Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-106/1995 pagrindu (toliau – ir ginčijamas sprendimas, teritorinio registratoriaus sprendimas); 2) valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ Nr. cspr1-187 (toliau – ir Komisijos sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis, Žemės sklypo savininkas buvo jos tėvas V. K., o ginčijamu teritorinio registratoriaus sprendimu Žemės sklypo dalis trečiojo suinteresuoto asmens L. S. prašymu buvo įregistruota pastarosios tėvo V. K. vardu, pagrindu nurodant Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-106/1995. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai įregistravo Žemės sklypą V. K. vardu, nes Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties (toliau – ir Taikos sutartis) galiojimo terminas yra pasibaigęs. Teritorinis registratorius ir Komisija į šią aplinkybę dėmesio neatkreipė, be to, teismo nutarties termino pratęsimo klausimas nepateko į Komisijos kompetenciją.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Žemės sklypo registracijos pagrindas nurodytas būtent minėta teismo nutartis, nors Žemės sklypo teisinis registracijos pagrindas turėjo būti Taikos sutartis. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.70 straipsnio 1 dalį, įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešajame registre. Įpėdiniams nesutarus, turtą padalija teismas. Šiuo atveju, įpėdiniai buvo susitarę, o teismas tik patvirtino Taikos sutartį, tačiau teismas paveldėto turto nepadalijo.
Tokie sandoriai, remiantis CK 5.70 straipsnio 1 dalimi ir 4.254 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi būti registruojami viešame registre. CK 1.124 straipsnyje yra įstatymais nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, tame tarpe ir teises, nurodytas Taikos sutartyje, bei teisę į Taikos sutarties įregistravimą viešame registre, tik pateikiant ieškinį. Pagal CK nuostatas, bendrasis senaties terminas yra dešimt metų. Atsakovas Žemės sklypą įregistravo 2015 m. liepos 27 d., nors tokią teisinę registraciją atlikti dar 1996 metais buvo atsisakyta.
Paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 4 d. mirus pareiškėjos ir M. K. broliui bei L. S. tėvui – V. K., atsirado palikimas ir V. K. turto paveldėtoja tapo jo duktė L. S.. L. S. kreipėsi į Šilutės rajono 1-ojo biuro notarę A. R., prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Notarė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į Žemės sklypą tuo pagrindu, kad šis Žemės sklypas mirusiojo vardu nebuvo suformuotas ir įteisintas (registruotas) viešajame registre, t. y. Žemės sklypas palikimo atsiradimo metu nuosavybės teise priklausė V.
K., o ne V. K., be to, dėl šio Žemės sklypo yra kilęs ginčas tarp V. K. įpėdinių. L. S. dėl notaro veiksmų Šilutės rajono apylinkės teisme iškėlė civilinę bylą, tačiau, nelaukdama teismo sprendimo, kreipėsi į atsakovą dėl Žemės sklypo įteisinimo jos mirusio tėvo V. K. vardu. Pareiškėja, remdamasi CK 5.1 straipsnio 1 dalies ir 4.262 straipsnio nuostatomis, akcentavo, kad V. K. nesikreipė į teismą dėl Žemės sklypo įteisinimo, nors jam buvo išaiškinta, jog, norint įteisinti žemę savo vardu, kaip nurodyta Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartyje, būtina kreiptis į teismą.
L. S., kaip turto paveldėtoja, minėtų V. K. neturtinių teisių perimti negali, nes būtų pažeista jo valia.
3. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą (I t., b. l. 94–97) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, jog 2015 m. liepos 15 d. gavo L. S. prašymą įregistruoti V. K. (mirusio 2014 m. rugsėjo 4 d.) nuosavybės teises į dalį Žemės sklypo. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir dokumentus, 2015 m. liepos 27 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo V. K. vardu 1029/1229 dalį žemės sklypo, esančio Šilutės r. sav., (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nenustatė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises.
Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 25 punktą, pateikti prašymą mirusiojo asmens vardu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį gali asmuo, turintis teisę paveldėti mirusiojo turtą, todėl L. S., pateikusi 2015 m. liepos 15 d. prašymą, turėjo teisę jį paduoti. Dokumentai atitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nustatytus nuosavybės teisės įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius pagrindus (2 p.).
Pažymėjo, jog dokumentas, kurio pagrindu buvo prašoma atlikti registraciją, yra galiojantis, nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios. V. K. nuosavybės teisės į 1029/1229 dalį Žemės sklypo atsirado įsiteisėjusios Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-106/1995 pagrindu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis ir nutarimas yra privalomi visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentą, kurio pagrindu jie įrašyti, t. y. Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-106/1995, kuria teismas patvirtino Z. V. K., M. K. ir V. K. sudarytą Taikos sutartį.
Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, atlikdamas V. K. vardu nuosavybės teisės į 1029/1229 dalį Žemės sklypo registraciją Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-106/1995 pagrindu, apie kitus V. K. turto paveldėtojų susitarimus duomenų neturėjo. Manė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą (I t., b. l. 61–63; II t., b. l. 22–23) prašė jį tenkinti ir panaikinti ginčijamus sprendimus.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas 2015 m. liepos 27 d. įrašą Nekilnojamojo turto registre padarė tebevykstant teisminiams ginčams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, todėl V. K. nuosavybė buvo neteisėtai perregistruota V. K. vardu. Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties priėmimo metu nebuvo aišku, kada ir kiek bus atkurta žemės V. K., ir tik Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu Nr. 33-1548 V. K. buvo atstatyta nuosavybės teisė į 13,67 ha žemės (12,29 žemės ir 1,38 ha miško). Pažymėjo, kad apie 1,38 ha miško teismo nutartyje net neužsimenama, o dėl 8,02 ha žemės (miško) reikėjo kreiptis į Tauragės apskrities viršininko administraciją. Tuo pasinaudojo pareiškėjos ir jo, M. K., brolis V. K., kuris vienas savavališkai atsiėmė tą dalį V. K. žemės, t. y. 8,02 ha, ir 2005 m. gegužės 17 d. testamentu paliko A. N. – 7,82 ha. Apie tai jis ir pareiškėja sužinojo jau nagrinėjant ginčą Šilutės rajono apylinkės teisme, t. y. 2015 m. rugsėjo 14 d. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. iš 10,29 ha žemės paliko A. N. apie 8,02 ha žemės, jam turėjo likti tik apie 2,27 ha. Apie tai galimai buvo žinoma ir jo dukrai L. S.. Teigė, kad V. K. mirties momentu Žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklausė ne V. K., o V. K.. Remiantis Taikos sutartimi, V. K. galimai priklausė tik teisė įgyvendinti savo teises, t. y. teisė registruoti savo nuosavybės teisę į ginčijamą Žemės sklypo dalį. Mirusio tėvo V. K. vardu 12,29 ha Žemės sklypas užregistruotas nuosavybės teise Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 15 d. sprendimo Nr. 33-1548 pagrindu, tuo tarpu, mirusio brolio V. K. vardu Žemės sklypo dalies nuosavybės pagrindu nurodyta 1995 m. sausio 6 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutartis, t. y. sūnus V. K. gavo nuosavybę anksčiau, nei jo tėvas V. K..
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 88–89) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsiliepime nurodė, kad teritorinis registratorius ginčijamą įrašą padarė remdamasis Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje Nr. 2-106/1995, kuri yra įsiteisėjusi ir turi įstatymo galią. Remdamiesi minėta teismo nutartimi, pareiškėja ir M. K. įregistravo savo nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius Mataičių kaime, Endriejavo seniūnijoje, o po to jas atlygintinai perleido, t. y. pareiškėja su M. K. sau naudingą tos pačios teismo nutarties dalį pripažįsta, o nenaudingą dalį laiko niekine. Pareiškėja, nesutikdama su Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi Nr. 2-106/1995, privalo kreiptis į teismą dėl proceso civilinėje byloje atnaujinimo, tačiau to nedaro. Pažymėjo, kad notarė jai, L. S., atsisakė atlikti notarinį veiksmą dėl nesuformuoto Žemės sklypo ir tariamo paveldėtojų ginčo, o ne dėl nuosavybės teisės registracijos įrašo nebuvimo. Be to, pareiškėja, grįsdama skundą tuo, jog buvo praleistas terminas teismo nutarčiai įregistruoti, nenurodo konkretaus teisės akto, kuriame būtų įtvirtinta tokia pareiga. Apeliuodama į palikėjų V. ir V. K. valios nepaisymą, pareiškėja nutyli, kad 1993 m. spalio 20 d. testamentu palikėjas V. K. visą jam priklausantį turtą paliko sūnui V. K..
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimo nepateikė.
II. 10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (II t., b. l. 46–54) pareiškėjos patikslintą skundą tenkino ir panaikino atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre V. K. nuosavybės teises į 1029/1229 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šilutės r. sav., ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. cspr1-187.
11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintais Nekilnojamojo turto registro nuostatais.
12. Teismas nustatė, kad V. K. 1993 m. spalio 20 d. testamentu V. K. paliko jam priklausančią gyvenamojo namo dalį su visais ūkiniais pastatais, esančiais Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) kaime, o taip pat jam priklausančią žemę. 1993 m. lapkričio 17 d. mirus V. K., palikimą priėmė mirusiojo sūnūs V. K. ir M. K. (byloje trečiasis suinteresuotas asmuo) bei duktė Z. V. K. (byloje pareiškėja). Kilęs ginčas tarp įpėdinių buvo išspręstas taikos sutartimi, kurią sudarė M. K., Z. V. K. ir V. K. bei kurią Šilutės rajono apylinkės teismas patvirtino 1995 m. sausio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-106/1995. Taikos sutarties 1 punktu įpėdiniai susitarė pripažinti negaliojančiu 1993 m. spalio 20 d. V. K. testamentą. Taikos sutarties 5 punktu V. K. pripažįstama nuosavybės teisė į atsiradusį palikimą – žemę 10,29 ha, esančią Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) kaime. Mirusiojo V. K. vardu nuosavybės teisės į žemę iki Taikos sutarties patvirtinimo nebuvo atstatytos. Tik Klaipėdos apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu Nr. 33-1548 atstatė mirusio V. K. nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, natūra grąžinant 13,67 ha žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 11303 atkūrus nuosavybės teises į 2,81 ha žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės sklypą turėtajam (duomenys neskelbtini) kaime, įpėdiniai susitarė ir buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas vienam iš palikimą priėmusių įstatyminių įpėdinių M. K.. Kiti palikimą priėmusieji įpėdiniai dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į žemę ar jos dalį nesikreipė. Taigi Šilutės rajono apylinkės teismui 1995 m. sausio 6 d. nutartimi tvirtinant Taikos sutartį, mirusiojo V. K. vardu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nebuvo suformuotas konkretus 10,29 ha žemės sklypas, t. y. minėta Taikos sutartimi buvo susitarta tik dėl turtinės teisės į 10,29 ha žemės sklypą.
13. Teismas pažymėjo, kad L. S. 2015 m. liepos 9 d. teritoriniam registratoriui pateikė prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jos mirusio tėvo V. K. vardu Žemės sklypo dalį, kartu su prašymu pateikdama liudijimo apie palikimo priėmimą kopiją bei Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties kopiją, tačiau nepateikdama nei jai, nei mirusiam V. K. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į 10,29 ha Žemės sklypo dalį. Teismas bylos medžiaga ir proceso šalių paaiškinimais nustatė, kad mirusysis V. K. nebuvo išsiėmęs paveldėjimo teisės liudijimo ir dėl to, esant ginčui dėl turto paveldėjimo, L. S. taip pat nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl L. S. kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą. Be to, minėtame teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal L. S. skundą suinteresuotiems asmenims Z. V. K., M. K., notarei A. R. dėl notarės veiksmų neteisėtumo, atsisakant išduoti pareiškėjai L. S. paveldėjimo teisės liudijimą į jai priklausančią 10,29 ha ploto Žemės sklypo dalį. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi L. S. skundas atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
14. Teismas konstatavo, kad teritorinis registratorius nustatęs, jog pareiškėja, nors ir priėmė mirusio tėvo V. K. palikimą, o V. K. Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtinta Taikos sutartimi įgijo nuosavybės teisę į turtinę teisę – 10,29 ha Žemės sklypo dalį, tačiau nepateikus paveldėjimo teisės liudijimo (oficialaus dokumento, patvirtinančio palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą) į 10,29 ha Žemės sklypo dalį, nebuvo galima identifikuoti daiktinių teisių į Žemės sklypo dalį įgijėjų, todėl teritorinis registratorius neturėjo teisės V. K. vardu įregistruoti nuosavybės teisės į 10,29 ha Žemės sklypo dalį Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
15. Teismas padarė išvadą, jog teritorinis registratorius, prieš įregistruodamas nuosavybės teises mirusio V. K. vardu į 1029/1229 dalį 10,29 ha Žemės sklypo, kuris iki ginčijamo sprendimo priėmimo nuo 1996 m. spalio 16 d. buvo įregistruotas nuosavybės teise V. K., turėjo pareigą patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Šiuo atveju teritorinis registratorius iš L. S. nepareikalavo paveldėjimo teisės liudijimo, nepatikrino nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, todėl naikintiną, 2015 m. liepos 27 d. sprendimą. Atitinkamai panaikinus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, naikintinas ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. cspr1-187.
III. 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57‑58) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.
17. Apeliantė akcentuoja, kad jos tėvas V. K. po senelio V. K. mirties, 1993 m. lapkričio 17 d., per įstatymo reikalaujamą terminą pateikė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Užginčijus V. K. 1993 m. spalio 20 d. testamentą, Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria bylos šalys susitarė dėl palikimo pasidalinimo. Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarė A. R. 1996 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 101 paveldėtojus informavo, jog paveldėtojams Z. V. K., M. K. ir V. K. sudarius taikos sutartį dėl paveldimo turto pasidalinimo, kurią patvirtino teismas, notarė nutraukia užvestas paveldėjimo bylas, ir išaiškino, kad paveldėtojai dėl teismo nutarties įregistravimo privalo kreiptis tiesiogiai į tuometines registracijos įstaigas. Tai reiškia, kad paveldimo turto dalys nustatytos ir užtvirtintos teismo sprendimu, todėl papildomai jokių paveldėjimo teisės liudijimų išduoti nereikia. Analogiškos pozicijos laikėsi ir atsakovas, kuris šioje administracinėje byloje ginčijamą sprendimą priėmė ir nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilutės rajone, V. K. vardu įregistravo, remdamasis įsiteisėjusia Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-106/1995. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl privaloma ir vykdytina.
18. Apeliantė remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Nurodo, jog tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu v. Rumuniją [GC], Nr. 28342/95, 61 p., ECHR 1999-VII; Kehaya and Others v, Bulgariją, Nr. 47797/99 ir 68698/01, 61 p., 2006 m. sausio 12 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (žr. Esenas v. Lietuva, Nr. 50208/06, 25 p., 2012 m. gegužės 31 d.). Sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teismų sistemai turinčią klaidą (Sutyazhnik v. Rusija, Nr. 8269/02, 38 p.,2009 m. liepos 23 d.).
19. Pareiškėja Z. V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 72‑74) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
20. Pareiškėja nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde pateiktu Šilutės rajono 1-jo notaro biuro notarės A. R. 1996 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 101 aiškinimu. Mano, kad toks aiškinimas neteisingas, nes paveldėjimo teisės liudijimas yra būtina sąlyga priimant palikimą, be to, jis prieštarauja ir V. K. valiai. Minėtame rašte pažymėta, jog V. K. turėtų kreiptis į TVIPP biuro Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą dėl Taikos sutarties įregistravimo, tačiau minėta institucija atlikti žemės sklypo teisinę registraciją atsisakė, nes tokiai registracijai atlikti buvo praleistas terminas. V. K. 17 metų nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, o apeliantė, kaip V. K. turto paveldėtoja, šių veiksmų atlikti negali, nes tai yra neturtinė teisė.
21. Notaras apeliantei neišdavė paveldėjimo teisės liudijimo, nes Žemės sklypas palikimo atsiradimo metu nuosavybės teise priklausė V. K., o ne V. K.. Dėl tos pačios priežasties Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi apeliantės L. S. skundą atmetė ir pripažino, kad notaras pagrįstai atsisakė jai išduoti paveldėjimo liudijimą (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi minėtas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas).
22. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 76–78) prašo jį tenkinti.
23. Teritorinis registratorius, pakartodamas savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, pažymi, jog jo priimtas ginčijamas sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 64–66) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
25. Atsiliepime nurodo, kad apeliantės 2015 m. balandžio 10 d. pareiškimu Šilutės rajono apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. 2-1310-299/2015) buvo inicijuotas ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Tačiau pati apeliantė nelaukė šio ginčo teisinio išsprendimo ir, nežinant apie tai suinteresuotiems asmenims bei neinformuodama apie tai atsakovo, kreipėsi su prašymu dėl ginčijamos jos mirusio tėvo V. K. nuosavybės teisės įregistravimo. Tokiais savo veiksmais pareiškėja suklaidino atsakovo darbuotojus. Be to, nagrinėjant šią administracinę bylą, atsakovo atstovas pripažino, jog, jeigu būtų buvę žinoma apie iškilusį ginčą, kuris nagrinėjamas teisme, jie nebūtų tenkinę pareiškėjos prašymo ir priėmę ginčijamo sprendimo. Atsakovas, gavęs apeliantės prašymą dėl nuosavybės įregistravimo V. K. vardu, privalėjo pareikalauti apeliantės pateikti paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį V. K. paveldi ginčo žemės sklypo dalį po tėvo V. K. mirties. Ginčijamas teritorinio registratoriaus sprendimas sukėlė jam ir pareiškėjai Z. V. K. teisines pasekmes, t. y. atėmė teisę ir galimybę ginti savo teises į ginčo žemės sklypą, kurias kildina iš mirusiojo tėvo V. K. vardu atkurtos nuosavybės. Šis ginčas dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą gali būti išspręstas tik teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 26. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
27. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 14 punkte nurodytus pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuoja, kad jie yra nepagrįsti, o priimtas sprendimas neteisėtas ir dėl to naikintinas. Teisėjų kolegija nurodo tokio vertinimo teisinius argumentus.
27.1. Nutarties 12 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo teisiniai argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo yra pagrįsti. Taikos sutartimi (patvirtinta Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-106/1995) buvo susitarta tik dėl V. K. tenkančios turtinės teisės į 10,29 ha Žemės sklypą. Minėtos turtinės teisės pagrindu atkūrus nuosavybės teisę į V. K. žemę, buvo įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto objektą, t. y. atkūrus nuosavybės teisę į V. K. žemę, V. K. turtinė teisė pasibaigė, o šios turtinės teisės pagrindu atsirado nuosavybės teisė į tokio pat dydžio žemės sklypą, kokia ir buvo turtinės teisės apimtis.
27.2. Tiek Taikos sutarties patvirtinimo metu, tiek nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu (Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 15 d. sprendimo Nr. 33-1548 pagrindu) galiojo 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir 1964 m. CK). 1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš sandorių (1 p.), taip pat iš administracinių aktų (2 p.). Sandoris, vadovaujantis 1964 m. CK, yra piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises. Sutartis yra viena iš sandorių rūšių (1964 m. CK 166 str.). Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 18 ir 19 straipsnius, apskrities valdytojo priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra administraciniai aktai, sukuriantys civilines teises ir pareigas – atkuriantys nuosavybės teisę. Šis įstatymas nenustato momento, kuris yra nuosavybės teisės atstatymo diena, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 9 punkte nurodyta, kad išnagrinėjusi piliečio prašymą, institucija priima sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo; sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisės atstatymo diena.
27.3. Nagrinėjamoje byloje taikytinos teisės aspektu nėra svarbus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 15 d. sprendimo Nr. 33-1548 priėmimo metu) 13 ir 14 straipsniuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nustatantis inter alia, kad visi žemės sandoriai per tris mėnesius registruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose įstatymų nustatyta tvarka; piliečiai, nustatyta tvarka neįregistravę įsigyto žemės sklypo, neturi teisės juo disponuoti, nes nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė atstatyta administraciniu aktu, o ne sandoriu; taip pat ir 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu, nes, kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisė atstatoma ne sutartimi.
27.4. Nutarties 27.2 ir 27.3 punktuose nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad administravimo veiksmų (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo nustatyta tvarka atstatytos nuosavybės teisės į V. K. žemę) pagrindu atkurti (atstatyti) nuosavybės teisiniai santykiai buvo pagrindas V. K. turtinei teisei, įgytai Taikos sutartimi, įgyvendinti ir įgyti turtinės teisės apimtimi apibrėžtą nuosavybės teisę į 10,29 ha Žemės sklypą. Pažymėtina, kad žemės nuosavybės teisė, atsiradusi nurodytais pagrindais, V. K. priklauso (po jo mirties yra paveldima įstatymų nustatytais pagrindais) nepriklausomai nuo nuosavybės teisės į žemę įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka. Būtina pabrėžti, kad 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatos taikytinos tik pirkimo-pardavimo sutartims, todėl nėra aktualios nagrinėjamo ginčo atveju.
28. Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, nurodytų Nutarties 14 punkte, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad toks teisės aiškinimas, jog net ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinta Taikos sutartis, kurios sąlygomis ginčo šalys tarpusavyje sureguliavo paveldėjimo teisinius santykius, įpėdiniai privalo gauti paveldėjimo teisės liudijimą savo teisėms į palikimą patvirtinti, yra neteisingas. Kilus ginčui tarp įpėdinių, paveldėtas turtas padalijamas teismine tvarka (1964 m. CK 600 str. 1 d.). Vadovaujantis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir 1964 m. CPK), galiojusio teismo nutarties dėl Taikos sutarties tarp įpėdinių patvirtinimo metu, 14 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis ir nutarimas yra privalomi visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios 1964 m. CK ir 1964 m. CPK nuostatos suponuoja, kad tais atvejais, kai teismo procesiniu sprendimu išsprendžiamas įpėdinių ginčas dėl paveldimo turto, teismo procesinis sprendimas yra teises į tokį turtą nustatantis bei visiems privalomas dokumentas, o paveldėjimo teisės liudijimai tokiu atveju neišduodami. Teismo procesinio sprendimo privalomoji galia nėra ribojama jokių terminų, todėl nėra teisinių pagrindų svarstymams dėl termino atnaujinimo, pratęsimo ir t. t.
29. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registre duomenys buvo įrašyti Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-106/1995, kuria teismas patvirtino Z. V. K., M. K. ir V. K. sudarytą Taikos sutartį, pagrindu ir tai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatytą tokio veiksmo atlikimo teisinį pagrindą.
30. Dėl Nutarties 27–29 punktuose nurodytų argumentų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jį panaikina ir nauju sprendimu pareiškėjos skundą atmeta (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Trečiojo suinteresuoto asmens L. S. apeliacinį skundą patenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos Z. V. K. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė