Court dismisses appeal on general plan legality due to procedural defects and lack of specific administrative case.
Legislator-Zusammenfassung
KI-generiertThe Supreme Administrative Court partially allowed the appeal by annulling the lower court's decision to dismiss the case. The applicant argued that the general plan violated constitutional rights and planning laws regarding land use changes. The court ruled that without a specific administrative case defining the scope of review, a general legality check is procedurally impossible, yet the lower court erred in dismissing the entire appeal without addressing the applicant's specific claims.
Legislator-Regeste
KI-generiertLietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas; 114 straipsnio 1 dalis: Norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas, nebent egzistuoja konkreči administracinė byla, apibrėžianti tyrimo dalyką ir ribas.
Schlagwörter
KI-generiertZitierte Gesetzesbestimmungen
KI-generiertZitierte Rechtsprechung
KI-generiertVolltext
Administracinė byla Nr. A502-1306/2013
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00270-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.2; 70.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. prašymą ištirti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies teisėtumą, pareikštą administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovams Klaipėdos rajono savivaldybei ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja S. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. T11-374 „Dėl S. M. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio Gribžinių kaime, Dauparų-Kvietinių seniūnijoje, detaliojo plano koncepcijos netvirtinimo“.
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja paprašė (b. l. 6-11) ištirti, ar Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T11-111) patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) dalis, kuria nustatyta, kad pareiškėjos 4.12 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis Gribžinių kaime, Dauparų-Kvietinių seniūnijoje (toliau – ir Žemės sklypas) patenka į teritoriją, bendrajame plane žymimą K(T)Z/T (inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų sklypai), Ž3.1 (draustinių, apsauginių juostų ir zonų agrarinių naudmenų bendrosios ekologinės apsaugos sklypai) bei patenka ant reglamentų ribos su teritorija, žymima ZM/Ž4.1 (ūkinių agrarinių teritorijų intensyvaus tradicinio ūkininkavimo sklypai), M2.1 (rekreacinių miškų (miško parkų) ekstensyvaus pritaikymo sklypai), U4.1.1 (bendrojo tvarkymo gyvenviečių ar jų dalių ekstensyvaus dispersiško užstatymo sklypai), neprieštarauja:
1) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams;
2) Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktui, 7 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 32 straipsnio 2 daliai;
3) Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 22, 23 ir 46 straipsnio nuostatoms.
Pareiškėja paaiškino, kad įsigijusi Žemės sklypą nuosavybėn, turėdama teisėtų lūkesčių šiame sklype statyti gyvenamuosius namus, gauti iš to pajamų ir pelno, 2006 m. spalio 24 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių prašydama, kad Klaipėdos rajono esamo bendrojo plano korektūros metu minėtas sklypas būtų įtrauktas į gyvenamųjų namų užstatymo teritoriją, tačiau nei bendrojo plano organizatorius, nei rengėjas apie priimtą sprendimą jos neinformavo. Taryba sprendimu Nr. T11-111 patvirtino Klaipėdos rajono bendrąjį planą, kuriuo didžioji dalis Žemės sklypo numatyta inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai.
Tarybos sprendimu Nr. T11-111, pareiškėjos nuomone, pažeidžiamas Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktas bei 2 dalis, nes pagal šias nuostatas turi būti formuojama sveika ir harmoninga gyvenamoji ir poilsio aplinka pareiškėjos žemės sklype, turėjo būti suderinti pareiškėjos kaip žemės sklypo savininkės ir bendrojo plano organizatoriaus interesai dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje, be to, nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, poreikius.
Žemės sklypo teritorija yra tik nedidelėje Gargždai–Kretinga kelio atkarpoje ir nesitęsia ištisai pagal krašto kelią. Šioje teritorijoje pagal kelią jau yra parengti ūkininkų sodybos planai, suprojektuotas gyvenamųjų namų kvartalas, sodų bendrijos nameliai arba yra gyvenamosios ir ūkininkų sodybos. Įgyvendinti tokius bendrojo plano sprendinius neįmanoma šitaip rezervuojant teritorijas, kuriose būtų plėtojami komunikaciniams koridoriams, inžinerinei bei susisiekimo infrastruktūrai ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti reikalingi objektai, kuo pažeidžiami Teritorijų planavimo 7 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5, 7 punkto reikalavimai.
Bendrojo plano sprendiniai apriboja pareiškėjos kaip žemės sklypo savininkės teisę laisvai disponuoti, naudoti ir valdyti šį turtą. Tai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, Žemės įstatymo 22, 23 ir 46 straipsnio nuostatoms, kuriomis įtvirtinta kaip rezervuojama teritorija privačiuose žemės sklypuose. Bendrojo plano organizatorius, rengėjas, kontroliuojančios institucijos ir Taryba priėmė skundžiamą sprendimą nesuderinusios su pareiškėja jos 2006 m. spalio 24 d. prašyme Nr. Ar.4-3 keliamų reikalavimų atžvilgiu.
Bendrojo plano tekstinėje dalyje neaprašoma, kokiam tikslui ir būtinumui didžioji Žemės sklypo dalis paliekama inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai, jeigu ši teritorija nesitęsia ištisai pagal kelią Gargždai–Kretinga.
Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės taryba su pareiškėjos prašymu nesutiko.
Atsiliepime (b. l. 14-16) paaiškino, kad Taryba 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. T11-75 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimo“ pradėjo Tarybos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T11-405 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimo procedūras (planavimo tikslas – optimizuoti planuojamas, plėtoti esamas, steigti naujas gyvenamąsias, komercines, pramonės, verslo, infrastruktūros, rekreacines ir kitas teritorijas, nustatant šių teritorijų naudojimo ir apsaugos reglamentus).
Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, bendrųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas ir Aplinkos ministerijos patvirtintos savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrųjų planų rengimo taisyklės. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43 ir 44 punktas numato, kad teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras atlieka planavimo organizatorius ir/ar jo įgaliotas asmuo.
Visuomenės informavimą ir dalyvavimą teritorijų planavimo procese ir viešumą užtikrinančias procedūras reglamentuoja Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (toliau – ir Nuostatai), 7 punktas nustato, kad pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento projekto visuomenė gali teikti planavimo organizatoriui raštu per visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį iki viešo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu.
Planavimo organizatorius privalo registruoti teikiamus pasiūlymus. Visus gautus pasiūlymus planavimo organizatorius kartu su plano rengėju išnagrinėja, apsvarsto, įvertina ir priima arba atmeta. Sprendimus dėl pritarimo pasiūlymams ar jų atmetimo priima planavimo organizatorius. Atsakovo teigimu, per visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, t. y. nuo 2007 m. vasario 22 d., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius, kaip planavimo organizatorius, iš pareiškėjos S. M. pasiūlymų dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano projekto negavo.
Šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano viešosios procedūros metu pateiktų gyventojų pasiūlymų bylų turinio kopija bei pasiūlymų ir pastabų, gautų Klaipėdos bendrojo plano viešo svarstymo metu, kopijos. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2007 m. kovo 8 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-615 atsakydama į S. M. 2006 m. spalio 24 d. prašymą, nurodė, kad pradėtos Tarybos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T11-405 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimo procedūros, taip pat jai buvo pasiūlyta dalyvauti viešojo svarstymo procedūrose Nuostatų nustatyta tvarka.
S. M. viešojo svarstymo procedūrose nedalyvavo ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija neprivalėjo su ja derinti bendrojo plano sprendinių. Be to, bendrieji planai nesprendžia klausimų, susijusių su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis ir servitutais, bendruoju planu nenumatyta paimti pareiškėjos žemės sklypo visuomenės poreikiams, ši teritorija nėra rezervuojama, taigi pareiškėjos samprotavimai, kad Bendrojo plano dalis prieštarauja Žemės įstatymo 22, 23 ir 46 straipsniui yra nepagrįsti.
II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. 2012 m. lapkričio 6 d. patikslintą prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo dalyje, kuria pareiškėja prašo ištirti, ar Tarybos sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Bendrojo plano dalis, kuria nustatyta, kad 4,12 ha ploto Žemės sklypas patenka į teritoriją, bendrajame plane žymimą K(T)Z/T, Ž3.1 bei patenka ant reglamentų ribos su teritorija, žymima ZM/Ž4.1, M2.1, U4.1.1, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Žemės įstatymo 22, 23, 46 straipsnių nuostatoms;
pripažino, kad Tarybos sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalis, kuria nustatyta, kad 4,12 ha ploto Žemės sklypas patenka į teritoriją, bendrame plane žymimą K(T)Z/T, Ž3.1 bei patenka ant reglamentų ribos su teritorija, žymima ZM/Ž4.1, M2.1, U4.1.1, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktui, 32 straipsnio 2 daliai (b. l. 54-65).
Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 43 ir 44 punkto, Nuostatų 7 punkto reguliavimo kontekste teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad per visą Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo laikotarpį, t. y. nuo 2007 m. vasario 22 d., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius iš pareiškėjos būtų gavęs pasiūlymų dėl Bendrojo plano projekto. Tai patvirtina byloje pateikiami Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano viešosios procedūros metu pateiktų gyventojų pasiūlymų bylų turinio kopija bei pasiūlymų ir pastabų, gautų Klaipėdos bendrojo plano viešo svarstymo metu, kopijos, be to, šie dokumentai rodo, kad Bendrojo plano viešosios procedūros metu pateikti 133 pasiūlymai, o viešo svarstymo metu 136 pasiūlymai ir pastabos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų skundžiami Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos veiksmai ar neveikimas atliekant procedūras, užtikrinančias teritorijų planavimo viešumą ar registruojant teikiamus pasiūlymus. Atsižvelgiant į tai padaryta išvada, kad pareiškėja jai garantuojamomis teisėmis galėjo naudotis visa apimtimi, ji turėjo žinoti apie viešo svarstymo procedūras, galėjo jose dalyvauti, teikti savo pastabas ir pasiūlymus, skųsti planavimo organizatoriaus priimtus sprendimus ar neveikimą, tačiau tuo nepasinaudojo, todėl teiginys, kad Bendrasis planas patvirtintas pažeidžiant bendrojo plano derinimo ir viešojo svarstymo procedūras ir prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 daliai yra nepagrįstas.
Dėl Tarybos sprendimo Nr. T11-111 dalies prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, teismas nurodė, kad aiškindamas teisėtų lūkesčių apsaugos principą Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šis principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (2007 m. liepos 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į individualioje byloje kilusio ginčo aplinkybes, ginčijamas teisinis reguliavimas šioje norminėje byloje gali būti tiriamas tik tiek, kiek tai susiję su draudimu ginčo žemės sklype statyti statinius, tuo tarpu argumentai dėl pačios veiklos vykdymo šiuo aspektu peržengia ginčo ribas (ginčas individualioje byloje keliamas tik dėl galimybės statyti gyvenamuosius namus, o ne užsiimti ūkio veikla). Vertinant argumentus dėl Bendrojo plano dalies atitikties konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, teismo įsitikinimu, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iki kilusio ginčo Žemės sklype buvo vykdoma ūkinė veikla, tam gaunant teisės aktų reikalaujamus leidimus ir pan., pareiškėjai galėjo kilti pagrįstų teisėtų lūkesčių, jog ateityje atsiras galimybė statyti gyvenamuosius namus Žemės sklype ir ji nebus ribojama. Juolab pastebėtina, kad pagal anksčiau galiojusio Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T11-405 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo žemės sklype taip pat negalėjo būti statomi gyvenamieji namai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas gina įgytas teises ir suponuoja valstybės ar valstybės institucijų pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų, nagrinėjamu atveju pripažinta, jog ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės ir teisingumo principui.
Teismas pabrėžė, kad prašydama įvertinti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktui pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl, jos nuomone, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas būtent nurodytiems dviem iš teritorijų planavimo tikslų, iškeliant pareiškėjos individualioje byloje interesus K(T)Z/T (inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų sklypai), Ž3.1 (draustinių, apsauginių juostų ir zonų agrarinių naudmenų bendrosios ekologinės apsaugos sklypai) teritorijose nevaržomai naudotis savo nuosavybes teise ir visiškai nevertinant kitų nustatytų tikslų, taip užtikrinant viešąjį interesą. Priešingai, nustatytas reguliavimas kaip tik užtikrina nurodytų tikslų, kaip visumos, tinkamą įgyvendinimą.
Pažymėjo, kad Žemės įstatymo 22, 23, 46 straipsnių nuostatos reguliuoja teisinius santykius, susijusius su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, žemės servitutais, žemės paėmimu visuomenės poreikiams. Tačiau administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla pareiškėjų paklausimus. Tai savo ruožtu suponuoja, kad pareiškėja neturi teisės kreiptis į administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės individualios bylos baigčiai. Šių principų egzistavimas norminių administracinių bylų teisenoje aiškiai atsispindi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) inter alia ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nurodančiame, kad administracinis teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Bendrieji planai nesprendžia klausimų, susijusių su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis ir servitutais, pareiškėjos žemės sklypo bendrajame plane nenumatyta paimti visuomenės poreikiams, ši teritorija nėra rezervuojama, todėl teismas, įvertinęs konkrečios individualios bylos aplinkybes ir prašymo teismui turinį, turi teisę atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.). Jei toks prašymas buvo priimtas, administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).
III. Pareiškėja S. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Apeliaciniame skunde (b. l. 67-70) pareiškėja paaiškina, kad teismo sprendimas dalyje nutraukti administracinę bylą yra nemotyvuotas. Negavusi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsakymo į savo kreipimąsi, ji suprato, kad prašymas patenkintas ir Žemės sklypas priskirtas gyvenamajai teritorijai. Be to, minėtas prašymas turėjo būti įtrauktas į bendrojo plano rengimo metu gautų prašymų, pastabų ir skundų sąrašą, kadangi juo pareiškėja išdėstė savo siūlymą dėl rengiamo bendrojo teritorijų planavimo dokumento.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82-83).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Fizinis asmuo S. M. nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto – Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano – dalies teisėtumą, ratą, todėl norminė administracinė byla nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011 (publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011 m.) išaiškino, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai:
1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Taigi įstatymas nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Prieš tai nurodyti įstatymo reikalavimai dėl teismo priimamų procesinių sprendimų rūšių bei prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimo nagrinėjimo apimties suponuoja dar vieną išvadą, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.
Nors formalus pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą yra suinteresuoto asmens prašymas, tačiau atitinkamo tyrimo pradėjimą ir jo dalyko apibrėžimą lemia teismo nutartis. Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti aiškiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas; turi būti konkrečiai nurodytos įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; turi būti pateikta aiški teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms.
Būtent tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Minėtų reikalavimų atitinkamos norminės administracinės bylos pradėjimui nustatymas nėra savitikslis dalykas, bet yra pagrįstas procesine logika. Nors konkreti administracinė byla nagrinėjama pagal suinteresuoto asmens skundą ir jos proceso dalyviai turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl bylos išsprendimo, nors suinteresuotas asmuo iškelia klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, tačiau konkrečios administracinės bylos procesui vis dėlto vadovauja teismas.
Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos bylos išsprendimui reikalinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, ir kokia apimtimi toks tyrimas būtinas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatavo, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kuria apibrėžiamas tokio tyrimo dalykas ir ribos. Be to, ši teismo nutartis turi dvejopą pobūdį. Ji fiksuoja konkrečios nagrinėjamos administracinės bylos proceso eigą ir yra tos bylos procesinis dokumentas, tačiau kartu ši nutartis yra ir kitos (norminės) administracinės bylos procesinis dokumentas.
Tikrinamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas individualią bylą pagal S. M. skundą dėl Tarybos 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T11-374 panaikinimo, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi priėmė S. M. prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, šį reikalavimą išskyrė į atskirą administracinę bylą, o pagrindinę administracinę bylą (Nr. I-564-386/2012) sustabdė iki bus išnagrinėta norminė byla, ją prijungdamas prie administracinės bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (b. l. 3-5).
Aptartos aplinkybės patvirtina, jog ABTĮ imperatyvius reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento, kuriuo būtų pradėtas jo kompetencijai priskirtas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas, Klaipėdos apygardos administracinis teismas nesurašė. Taigi norminės administracinės bylos dėl Bendrojo plano dalies atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 str. 1, 2 d., 112 str. 1 d.) Klaipėdos apygardos administracinis teismas nutartimi, kurioje būtų aiškiai išdėstyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo kaip pareiškėjo ABTĮ 110 straipsnio 1 dalies prasme įsitikinimą dėl kiekvienos konkrečiai nurodytos ginčijamo teisės akto nuostatos prieštaravimo atitinkamoms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų normoms, neiškėlė.
Pažymėtina, jog tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos priimant norminius administracinius aktus teisėtumo kontrolė, kuri šiuo atveju apsiribojo S. M. 2012 m. spalio 6 d. patikslinto prašymo argumentais. Teisėjų kolegija, pritardama Tarybos atsikirtimams tiek, kiek jie yra susiję su minėto prašymo turinio trūkumais, pabrėžia, jog iš byloje esančios medžiagos negalima vienareikšmiškai spręsti, kurios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos teismo turėtų būti taikomos vertinant bendrojo teritorijų planavimo procedūrų teisėtumą. Vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi iki 2010 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti ir tvirtinami pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. sausio 1 d., ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Matyti, jog Tarybos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T11-405 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimą Taryba inicijavo 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. T11-75 (b. l. 17), t. y. iki 2010 m. sausio 1 d., tačiau duomenų apie kitų veiksmų pradžią ir pabaigą byloje nepakanka. Be to, pastebėtina, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato planavimo organizatoriaus pareigą atsakyti į visuomenės pateiktus siūlymus bei šių sprendimų apskundimo tvarką, nors iš individualios bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad S. M. nesiekė pasinaudoti pasiūlymų planavimo organizatoriui teikimo teise. Bendruoju planu nustatytą reguliavimą ji ginčija iš esmės tuo aspektu, kad nebuvo tinkamai (privalomai) informuota apie Žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą.
Taigi nesant konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kuria būtų apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos, norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme neįmanomas, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimas naikinamas ir norminė administracinė byla pagal pareiškėjos S. M. prašymą nutraukiama vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu ir 114 straipsnio 1 dalimi.
Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis neužkerta kelio ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytiems subjektams kreiptis į administracinį teismą ABTĮ 16 skirsnyje reglamentuota tvarka.
Pagal ABTĮ 44 straipsnį, proceso šalių išlaidų atlyginimas priklauso nuo individualioje byloje pareikštų skundo reikalavimų patenkinimo, todėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimo metu turėtų išlaidų atlyginimo klausimą S. M. turi kelti pagrindinėje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-523/2012).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Virgilijus Valančius