Legislator Rechtsprechung & Gesetzgebung
A-662-3132-12 KI-generiert

Lithuanian court dismisses appeal against administrative warning for broadcasting unindexed violent and scary scenes on TV.

Geschäftsnummer A-662-3132-12
Gericht / Behörde
Rechtsordnung Litauen (LT)
Entscheiddatum
Ausgang Abgewiesen (Dismissed)

Legislator-Zusammenfassung

KI-generiert

The Supreme Administrative Court dismissed the appeal filed by Tele-3 against a warning issued by the Radio and Television Commission for broadcasting unindexed violent and scary scenes. The company argued that the Commission violated procedural rights by handling multiple content violations in a single decision without individualized responsibility. The court found no evidence that the Commission restricted the company's rights or failed to apply the principle of individualized responsibility. Consequently, the lower court's decision upholding the warning was confirmed as legally sound.

Legislator-Regeste

KI-generiert

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.; Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 str. 2 d. 1 ir 2 p. – When an administrative body processes multiple violations in a single decision, it does not violate the principle of individualized responsibility if it separately addresses the facts and legal grounds for each violation and affords the party the opportunity to comment on all issues.

Schlagwörter

KI-generiert
administrative warning broadcasting regulation individualized responsibility procedural rights content indexing appeal dismissal media supervision

Zitierte Gesetzesbestimmungen

KI-generiert
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.
Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 str. 2 d. 1 ir 2 p.
Visuomenės informavimo įstatymo 48 str. 3 d. 2 ir 4 p.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.

Fragen Sie sich, wie dieser Entscheid auf Ihren Fall anwendbar ist?

Prüfen Sie diesen Entscheid zusammen mit Bundesrecht, kantonalen Erlassen, Kommentaren und Folgeentscheiden in Legislator AI.

Fall in Legislator öffnen →

Volltext

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3132/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir UAB „Tele-3“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2012 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. KS-39 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui skirtas įspėjimas už tai, kad televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12 val. 15 min. transliuojant indeksu „N-7“ pažymėtą serialą „Kaulai“, kuris pagal savo turinį (rodomas sukeliančias baimę ar siaubą scenas) ir jo poveikį nepilnamečiams turėjo būti indeksuotas indeksu „N-14“ ir galėjo būti transliuojamas nuo 21 iki 6 val., padaryti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimai (b. l. 1-5).

Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2012 m. kovo 14 d. priėmė Sprendimą, kuriuo už televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12 val. 15 min. transliuojant indeksu „N-7“ pažymėtą serialą „Kaulai“, kuris pagal savo turinį (rodomas sukeliančias baimę ar siaubą scenas) ir jo poveikį nepilnamečiams turėjo būti indeksuotas indeksu „N-14“ ir galėjo būti transliuojamas nuo 21 iki 6 val., ir už televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 23 d., 21 val. 30 min. transliuojant indeksu „N-14“ pažymėtą vaidybinį filmą „Pjūklas IV“, kuris pagal savo turinį (rodomas erotinio ir smurtinio pobūdžio scenas) ir jo poveikį nepilnamečiams turėjo būti indeksuotas indeksu „S“ ir galėjo būti transliuojamas nuo 23 iki 6 val., padarytus Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimų pažeidimus skyrė UAB „Tele-3“ įspėjimą.

Pareiškėjas nesutiko su minėtu Sprendimu ir jame paskirtu įspėjimu. Manė, kad Komisija Sprendime nurodydama, jog seriale „Kaulai“ („TV6“, 2012-01-18, 2012-01-20, 12.15 val.) rodytos scenos, sukeliančios baimę ar siaubą, ir stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas (scena, kurioje tyrėjai apžiūrinėja žmogaus skeletą, sudegusią odą; scena su dviem merginomis ir kaukole; scena su kraujuotais žmogaus kaulais) yra priskirtinos neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai – atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte (kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas) ir 5 punkte (sukelianti baimę ar siaubą) numatytus kriterijus, netinkamai aiškino nurodytas Įstatymo nuostatas.

Teigė kad Įstatymo nuostata „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ši viešoji informacija (...), kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti“ gali būti taikoma tik tais atvejais, kai rodomas tikrai (pvz., informacinio ar dokumentinio pobūdžio programose) mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, o ne tariamai (pvz., vaidybinio pobūdžio programose) mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas.

Minėta norma taip aiškintina atsižvelgiant į po žodžio „kūnas“ įstatymo tekste išdėstyto teksto prasmę. Išimtis „išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti“ reiškia, kad mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūno rodymas leidžiamas asmens tapatybei nustatyti, t. y. tikrovę atitinkančiai informacijai patvirtinti. Kitaip tariant, minėta norma aiškintina jeigu mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, rodomas stambiu planu, yra tikrovę atitinkanti informacija, tokia informacija yra neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija, nebent tokios tikrovę atitinkančios informacijos rodymo tikslas - asmens tapatybės nustatymas.

Komisijos nagrinėtose serialo „Kaulai“ serijose rodyta informacija apie tai, kad žmogus yra miręs (sudegęs), yra informacija, kurios turinį sudaro ne tikrovę atitinkančios, o fiktyvios (serialo kūrėjų išgalvotos) aplinkybės, Komisijos išvada, kad serialo serijų scenos atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, yra nepagrįsta.

Komisija Sprendime išvadą, kad serialas „Kaulai“ transliavimo metu buvo pažymėtas indeksu „N-7“, tačiau vertinant serialo turinį, jo pobūdį ir tai, kad jame yra rodomi nužudytų žmonių kūnai ar kūno dalys, serialo dialogų turinį, vaizdavimo detalumą ir įtaigumą, seriale esanti informacija daro neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų ir todėl šis serialas yra žymėtinas indeksu „N-14“, padarė išsamiai neatskleisdama minėtų kriterijų reikšmės bei nepateikdama argumentų dėl šių kriterijų ir būtinybės keisti programos indeksą ryšio.

Teigė, jog serialo „Kaulai“ paskirtis yra ne tik pramoginė, bet ir edukacinė - supažindinti serialo žiūrovus su moksliniais ir teisiniais pavojingiausių nusikaltimų tyrimo aspektais. Svarstant vaizdavimo detalumą ir įtaigumą, būtina atsižvelgti ne tik į nurodytą serialo paskirtį, bet ir pripažinti, kad nėra pagrindo šį serialą vertinti kaip priemonę pasitelkus pramoginį ir edukacinį serialo kontekstą pasinaudoti galimybe vaizdžiai, detaliai ir įtaigiai rodyti nužudytų žmonių kūnus ar kūno dalis, juo labiau, kad seriale rodomi nužudytų žmonių kūnai ar kūno dalys yra akivaizdi fikcija, o ne sunkiai nuo fikcijos atskiriama tikrovę atitinkanti informacija.

Taip pat būtina atsižvelgti į kiekvienos serialo „Kaulai“ serijos (įskaitant nagrinėtas Komisijos) trukmę (neįskaičiuojant reklamos laiko), kuri yra 44 minutės. Komisijos analizuotose serijose išskirtų penkių siužetų trukmė yra atitinkamai 23 s, 3 s (vienoje serijoje) ir 48 s, 40 s, 47 s (kitoje serijoje). Atsižvelgiant į tai, manė, kad nurodyta siužetų trukmė, palyginus su vienos serijos trukme, negali būti laikoma pakankama sukelti ar įteigti baimę ar siaubą, kaip konstatavo Komisija, nurodydama, kad seriale pateikta informacija atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą informacijos kriterijų - sukelianti baimę ar siaubą.

Svarstant serialo dialogų turinį, dialogai apie kaulus yra ironiški, siejami su legendomis ir gandais, taip siekiant sustiprinti įspūdį, kad nei vaizdinė, nei garsinė seriale pateikiama informacija negali būti vertinama tikroviškai ir rimtai. Teigė, jog Komisijos analizuotų serialo serijų indekso „N-7“ nepagrįstumas Komisijos išvadoje nėra pakankamai argumentuotas, o serialo žymėjimas indeksu „N-14“ iš esmės negali būti laikomas būtina priemone sumažinti šio serialo žiūrovų struktūros dalį ar proporcinga priemone padidinti žiūrovų dalies, kurią sudaro žiūrovai nuo 7 iki 14 metų, apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, todėl abejojo, ar programų indeksavimo pakeitimas šiuo atveju laikytinas pagrįstu ir būtinu.

Taip pat nurodė, kad Komisija, svarstydama nuobaudos taikymą ir balsuodama už įspėjimo pareiškėjui skyrimą už televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12 val. 15 min. transliuojant indeksu „N-7“ pažymėtą serialą „Kaulai“ padarytus Įstatymo pažeidimus ne kaip už atskirą klausimą, o kartu su televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 23 d. 21 val. 30 min. transliuojant indeksu „N-14“ pažymėtą vaidybinį filmą „Pjūklas IV“ padarytais Įstatymo pažeidimais, pažeidė ne tik atsakomybės už veiką individualizavimo principą, bet ir rungimosi principą.

Komisijos 2012 m. kovo 20 d. posėdžio protokole Nr. PP-10 (2 darbotvarkės klausimas) nurodyta, kad nuobaudų taikymas už serialo „Kaulai“ rodymo metu padarytus Įstatymo pažeidimus ir už filmo „Pjūklas IV“ rodymo metu padarytus Įstatymo pažeidimus buvo svarstomas kartu. Komisija, priimdama Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos atstovo šiame Komisijos posėdyje S. B. skirtingo pobūdžio paaiškinimus dėl abiejų programų ir nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjos atstovo pozicija dėl serialo „Kaulai“ indekso „N-7“ yra nepagrįsta.

Komisija taip pat neargumentavo, kodėl nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo atstovo nuomonę balsuoti dėl dviejų įspėjimų taikymo (už kiekvieną programą atskirai), o ne dėl vieno įspėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl filmo „Pjūklas IV“ indekso ekspertinio vertinimo pareiškėjo atstovas prieštaravimų nepateikė, o dėl serialo „Kaulai“ pareiškė prieštaravimą, turėjo būti rengiami du atskiri Komisijos balsavimai. Komisija, išnagrinėjusi dviejų serialo „Kaulai“ serijų metu parodytą informaciją ir padariusi išvadą, kad visas serialas yra žymėtinas „N-14“, priėmė Sprendimą, pažeidžiantį nekaltumo prezumpcijos principą ir galintį ateityje pažeisti ir vartotojų interesus ir pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę.

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime (b. l. 61-64) su pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, vykdydama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 48 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytą funkciją ir tirdama Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 11 d. rašte Nr. SK-5/S nurodytas aplinkybes, atliko televizijos programos „TV6“ stebėseną. Tyrimo metu užfiksuota, kad pareiškėjas televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 18, 20 dieną, 12 val. 15 min. transliavo serialą „Kaulai“, pažymėtą indeksu „N-7“. Seriale „Kaulai“, transliuotame 2012 m. sausio 18 d. 12.15 val., buvo rodoma scena, kurioje kriminalistai po avarijos metro stotyje bei laboratorijoje apžiūrinėja sudegusį žmogaus kūną.

Aiškiai matosi žmogaus skeleto forma, sudegusi oda. 2012 m. sausio 20 d. transliuotame seriale „Kaulai“ buvo rodoma scena apie dvi merginas, kurios pasitiesusios ant šieno paklodę ketino pasibučiuoti, bet išgirdusios įtartiną garsą atsigręžė ir pamatė link jų atskriejančią žmogaus kaukolę, aplipusią baltais kirminais. Kaukolė atsitrenkė į vienos merginos veidą ir nukrito ant paklodės. Merginos veidas aplimpa kirminais. Kitoje šio serialo scenoje rodoma, kaip nusikaltimo tyrėjai randa žmogaus stuburą, nulaužytais šonkauliais, su mėsos likučiais.

Radinį tyrėja paima į rankas ir jis rodomas stambiu planu. Taip pat buvo rodoma, kaip nusikaltimo tyrėjai laboratorijoje apžiūrinėja ir kilnoja kraujuotus aukos kaulus ir šią sceną lydi toks dialogas: „ant aukos ketvirto ir penkto šonkaulio kraujavimo dėmės. Du šonkauliai nenupjauti. Regis nulaužti. Tavo vidurinė gerai pagarsėjusi. Pirmą kartą Bardonsvilio skerdikas paminėtas 1956 m. Jaunimas buvo perspėtas niekur nevaikščioti vėlai vakarais, po miestelį šlaistėsi žudikas smulkinantis aukas ir ryjantis jų šonkaulius.“ Šios faktinės aplinkybės yra užfiksuotos Komisijos 2012 m. vasario 6 d.

Televizijos programos patikrinimo akte Nr. ST-12. Komisija, įvertinusi seriale „Kaulai“, transliuotame televizijos programoje „TV6“, 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12.15 val., skelbiamos informacijos turinį, rodytas scenas, tikslą, kontekstą, seriale skelbtą informaciją priskyrė neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai – atitinka Įstatymo 4 traipsnio 2 dalies 3 punkte (kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas) numatytą kriterijų ir atsižvelgdama į tokio turinio informacijos poveikį (reiškinių vaizdavimo detalumą, scenų trukmę, dažnumą, informacijos įtaigumą), padarė išvadą, kad ši informacija turėtų būti žymima indeksu „N-14“.

Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjo pateiktu Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto numatyto kriterijaus aiškinimu. Pažymėjo, kad ši nuostata kalba apie visą informaciją, susijusią su mirusio žmogaus kūno rodymu, nepriklausomai nuo to, kur (pvz., žiniose, filme, laidoje ir pan.) ta informacija yra skleidžiama. Pagal šią nuostatą visais atvejais informacija, kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, bus laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams, išskyrus atvejį, kai žmogaus kūnas rodomas siekiant nustatyti jo tapatybę.

Tik šiuo konkrečiu įstatyme numatytu atveju informacija nebus priskiriama informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, kategorijai. Pareiškėjo argumentas, kad serialo serijų scenos atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, yra nepagrįstas, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šiuo argumentu pareiškėjas bando neigti tą aplinkybę, kad jis pats seriale „Kaulai“ skleidžiamą informaciją priskyrė neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai. Pažymėjo, kad pareiškėjas, transliuodamas serialą „Kaulai“, jį pažymėjo indeksu „N-7“, tai reiškia, kad pareiškėjas pats vertino serialo „Kaulai“ turinį ir nustatė, kad ketinama skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai ir šias serialo „Kaulai“ serijas atitinkamai indeksavo.

Tačiau pareiškėjas nepakankamai atsižvelgė į ketinamos skleisti informacijos turinį bei jo poveikį nepilnamečiams ir todėl netinkamai ją klasifikavo ir pažymėjo indeksu „N-7“, nors pagal Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1121, (toliau – ir Aprašas) 6 punktą, nustatant, ar ketinama skleisti viešoji informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, rekomenduojama atsižvelgti į jos turinį, tikslą, kontekstą ir poveikį (skleidžiamos informacijos poveikis priklauso nuo reiškinių vaizdavimo detalumo, scenų trukmės, dažnumo, informacijos įtaigumo) ir žurnalistų etikos inspektoriaus parengtas Įstatymo 4 ir 6 straipsniuose pateiktų kriterijų ir Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gaires, serialo „Kaulai“ serijos, transliuotos 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12.15 val. televizijos programoje „TV6“, turėjo būti pažymėtos indeksu „N-14“ ir galėjo būti transliuojamos nuo 21 iki 6 val.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 100-108) nusprendė pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią viešąją informaciją, 1 dalį, pagal kurią neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija laikoma tokia viešoji informacija, kuri gali būti žalinga nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Nurodė Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kokia viešoji informacija priskiriama neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai. Pažymėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis numato, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos skleidimas draudžiamas arba ribojamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į Įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio ribojimą skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją, nuostatas. Nurodė Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1121, 5, 6 ir 7 punktus. Pažymėjo, kad Aprašo 6 punkte minimos žurnalistų etikos inspektoriaus turinčios būti parengtos Įstatymo 4 ir 6 straipsniuose pateiktų kriterijų ir Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gairės nėra parengtos.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad skundas yra nepagrįstas: pareiškėjo aiškinimas, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta informacija – kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas – neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama tik tuo atveju, kai ji atitinka tikrovę ir jos rodymas nėra reikalingas asmens tapatybei nustatyti, nėra pagrįstas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-92/2008, kuriame nurodyta, kad aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę.

Pažymėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte nėra nurodyta, kad tokio pobūdžio informacija neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama tik tuo atveju, kai ji atitinka tikrovę, nors tai, esant tokiai įstatymo leidėjo valiai, būtų padaryta. Kita vertus, akivaizdu, kad netgi tikrovės neatitinkanti tokio pobūdžio informacija, priklausomai nuo jos pateikimo konteksto, vaizdavimo detalumo ir įtaigumo, gali daryti neigiamą poveikį ne tik nepilnamečiams, o pastariesiems – juo labiau, pareiškėjas, kaip pažymėjo Komisija, pats ją taip (žymėjo indeksu „N-7“) įvertino; nors teisės aktuose kriterijai, pagal kuriuos būtų atribojama, kuri informacija pripažįstama darančia neigiamą poveikį jaunesniems negu 7, o kuri – ir jaunesniems negu 14 metų nepilnamečiams, nėra pateikiami, teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti tiek su Komisijos, tiek su ekspertų grupės prie Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. birželio 4 d. išvadomis Nr. V5-63 ir V5-65, kad Komisijos tirtose serialo „Kaulai“ serijose („TV6“, 2012-01-18, 2012-01-20 12.15 val.) rodytos scenos, sukeliančios baimę ir stambiu planu rodomas žiauriai sužaloto žmogaus kūnas (scena, kurioje tyrėjai apžiūrinėja žmogaus skeletą su sudegusia oda; scena su dviem merginomis ir kaukole; scena su kraujuotais žmogaus kaulais ir kt.) yra priskirtinos neigiamą poveikį iki 14 amžiaus nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai.

Pareiškėjo pastebėjimai, kokiu laiku skirtingų amžiaus grupių žiūrovai žiūri televizijos programas ir laidas ir su tuo susiję samprotavimai dėl jų (laidų) žymėjimo atitinkamais indeksais pagrįstumo, nėra reikšmingi, kadangi Įstatymas aiškiai numato, kokiu indeksu, programos ir laidos, priklausomai nuo jų turinio, yra žymimos ir kokiu laiku gali būti transliuojamos. Pažymėjo, kad nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai iš esmės nereglamentuoja, ar Komisija turi nagrinėti ir priimti sprendimus dėl kiekvieno Įstatymo pažeidimo atskirai, ar, esant padarytiems keliems pažeidimams, gali juos nagrinėti vienu metu ir priimti vieną Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnyje numatytą sprendimą.

Ginčijamo sprendimo atveju, teismo vertinimu, tai neturi jokios reikšmės: Komisijos skirta poveikio priemonė – įspėjimas – yra švelniausia iš Visuomenės informavimo įstatymo numatytų poveikio priemonių už tokius pažeidimus, todėl akivaizdu, kad jokių poveikio priemonės individualizavimo problemų šiuo atveju nėra. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio ir atsakovo atsiliepimo, Komisija nagrinėjo ir ginčijamu Sprendimu pasisakė tik dėl dviejose serialo „Kaulai“ serijose paskleistos informacijos žymėjimo indeksu „N-14“, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Komisija pasisakė, kad visas serialas yra žymėtinas indeksu „N-14“, yra nepagrįsti.

III. Pareiškėjas UAB „Tele-3“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 111-115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimo KS-39 dalį, kuria pareiškėjui skirtas įspėjimas.

Dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto aiškinimo nurodo, jog informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai tik tuo atveju, kai rodomas tikrovėje mirusio, mirštančio ar žiauriai sužaloto žmogaus kūnas (informacinio ar dokumentinio pobūdžio laidose), o ne tariamai mirusio, mirštančio ar sužaloto žmogaus kūnas (kaip rodoma vaidybinio pobūdžio filmuose). Apelianto nuomone, minėtoje teisės normoje vartojami žodžiai žmogaus kūnui apibūdinti, t. y. „mirusio“, „mirštančio“, „žiauriai sužaloto“, tiek gramatine reikšme, tiek semantine prasme sietini tik su tikrovėje vykusiais ar vykstančiais procesais bei skirti tikrovę atitinkančiai informacijai perteikti. Dabartinės Lietuvių kalbos žodyne žodžio „mirti“ reikšmė pateikta, kaip: 1) nustoti gyventi; 2) būti prie mirties, merdėti; 4) nustoti buvus, pranykti. Analogiškai, ginčo teisės normoje vartojami žodžiai „mirusio“, „mirštančio“ pateikia jau nesančio gyvųjų tarpe ar esančio prie mirties asmens kūno apibūdinimą, t. y. tikrovėje egzistuojančią informaciją. Šią išvadą patvirtina ir ginčo teisės normoje įstatymo leidėjo nurodyta išimtis, jog minėtos informacijos rodymas stambiu planu nelaikomas neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija, „kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti“, t. y. tikrovę atitinkančiai informacijai patvirtinti. Aiškinant minėtą normą turi būti atsižvelgiama ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Apelianto nuomone, teismo nurodytos bylos (Nr. A248-92/2008) ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos, todėl nurodyta teismo praktika šioje byloje netaikytina. Be to, net jeigu būtų taikoma teismo nurodyta prezumpcija, ji nepaneigia apelianto pateikto aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normą (Įstatymo 4 str. 2 d. 3 p.), dėl ko galėjo būti neteisingai išspęsta byla.

Dėl informacijos žymėjimo indeksu „N-7” nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su Komisijos tirtų serialo „Kaulai“ serijų („TV6“, 2012-01-18, 2012-01-20 12.15 val.) priskyrimu neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi turinčios informacijos kategorijai ir žymėjimu indeksu „N-7“, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog minėtos serialo serijos turėjo būti priskirtos indeksui „N-14“. Teigia, jog, visų pirma, pagal Aprašą, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai privalo patys nustatyti, ar ketinama skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai ir nustatę, kad informacija atitinka bent vieną iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-21 punktuose išvardintų kriterijų, prieš ją skleisdami, privalo tokią informaciją klasifikuoti ir atitinkamai žymėti (Aprašo 5 p.).

Nustatant, ar ketinama skleisti viešoji informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, rekomenduojama atsižvelgti į: (1) jos turinį; (2) tikslą; (3) kontekstą; (4) poveikį (reiškinių vaizdavimo detalumas, scenų trukmė, dažnumas, informacijos įtaigumas) (Aprašo 6 p.). Nors teismas laikė, kad pats pareiškėjas priskyrė rodytą serialą neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, tačiau nesiaiškino pagal kurį (-iuos) kriterijų (-us) apeliantas tai padarė.

Pažymi, jog apeliantas laikė, kad Komisijos tirtose serialo „Kaulai“ serijose skleidžiama informacija gali atitikti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą kriterijų (informacija sukelianti baimę ar siaubą), todėl klasifikuodamas minėtą informaciją, atsižvelgė į Apraše nurodytus kitus kriterijus (turinį, tikslą, kontekstą, poveikį), dėl ko priskyrė skleidžiamą informaciją indeksui „N-7“. Pareiškėjas nelaikė, kad skleidžiama informacija atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto kriterijų (kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas), nes, jo nuomone, šis kriterijus taikytinas tik tikrovei atitinkančiai informacijai, o ne fiktyviai ar išgalvotai informacijai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su konkrečių informacijos ženklinimui svarbių kriterijų (informacijos turinio, pateikimo tikslo, konteksto ir poveikio) vertinimu, nenurodė, kodėl atmetė šiuos pareiškėjo argumentus. Svarbu atsižvelgti į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad pasitelkus serialo temą, pramoginį-edukacinį kontekstą buvo naudojamasi galimybe detaliai, įtaigiai rodyti baimę ar siaubą sukeliančius vaizdus ar mirusių žmonių kūno dalis, siekiant sukelti baimės ar siaubo jausmą.

Atvirkščiai, seriale rodomos scenos yra akivaizdi fikcija, lengvai atskiriama nuo tikrovės. Komisijos tirtose serialo „Kaulai” serijose nėra rodomos detalios nusikaltimų vykdymo ar žmonių kūnų žalojimo scenos; rodomas tik jų pasekmių tyrimo procesas, pareigūnų ir ekspertų darbas tiriant bylas. Būtina atsižvelgti į tai, kad baimę ar siaubą galintys kelti siužetai vienos serialo serijos trukmės (44 minučių) kontekste buvo trumpi ir nedažni: 2012 m. sausio 18 d. transliuotame seriale „Kaulai“ truko 23 s. ir 3 s.; 2012 m. sausio 20 d. transliuotame seriale „Kaulai“ - atitinkamai 48 s., 40 s. ir 47 s., todėl negalėjo sukelti nepilnamečiams net vidutiniškai stipraus neigiamo poveikio.

Įvardintuose siužetuose naudojami dialogai nėra grubūs ar bauginantys, atvirkščiai, yra ironiški, siejami su gandais, legendomis, kas tik dar kartą įrodo, jog nei vaizdinė, nei garsinė serialo informacija žiūrovo negali būti priimama už tikrovę bei negali kelti stiprių neigiamų emocijų. Apelianto nuomone, šios aplinkybės teismo nebuvo visapusiškai ir išsamiai įvertintos, dėl ko buvo prieita prie neteisingų išvadų (ABTĮ 57 str., 81 str.).

Antra, pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino, kad kriterijai, pagal kuriuos būtų atribojama, kuri informacija pripažįstama darančia neigiamą poveikį jaunesniems nei 7 metų nepilnamečiams, o kuri - jaunesniems nei 14 metų nepilnamečiams, teisės aktuose nėra pateikti (nėra parengtos Aprašo 6 punkte minimos žurnalistų etikos inspektoriaus Įstatymo 4 ir 6 str. pateiktų kriterijų ir 7 str. nustatytų ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gairės). Nesant aiškių atribojimo kriterijų, informacijos vertinimas tampa daugiau ar mažiau subjektyvus. Apelianto nuomone, subjektyviai ši informacija buvo įvertinta ir atsakovo, kai nesant aiškių atribojimo kriterijų, buvo pasirinkta sunkesnė veikos kvalifikacija. Komisija savo sprendime nurodė, kad apeliantas „nepakankamai atsižvelgė“ į ketinamos skleisti informacijos turinį bei poveikį nepilnamečiams, todėl netinkamai pažymėjo informaciją indeksu „N-7“. Tačiau jokių konkrečių motyvų tokiai išvadai Komisija savo sprendime nepateikė, kas tik patvirtina argumentą, jog vertinimas buvo subjektyvus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo išsamiai išnagrinėti visas minėtos informacijos priskyrimo indeksams „N-7“ ar „N-14“ aplinkybes, išanalizuoti konkrečius kriterijus ir tik tuomet vertinti, ar atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ar ne, o ne besąlygiškai vadovautis atsakovo pozicija.

Pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos puslapyje yra skelbiama 2004 m. birželio 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus rekomendacija transliuotojams dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai (toliau – ir Rekomendacija). Rekomendacija parengta vadovaujantis Įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 681 (šis nutarimas vėliau buvo pakeistas Aprašu). Mano, kad nesant patvirtintų naujų gairių, gali būti vadovaujamasi minėta Rekomendacija, juolab, kad ji yra oficialiai skelbiama Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos internetiniame tinklapyje. Rekomendacijos 11.1 punkte nurodoma, kad informaciją pažymint indeksu „N-7” siekiama apsaugoti jaunesnius kaip 7 metų vaikus nuo smurtinio turinio, baimę keliančios informacijos, kuriai vyresni vaikai yra mažiau jautrūs. Amžiaus cenzo pagrindimas: tyrimais nustatyta, kad vaikai iki 7 metų dar adekvačiai neskiria tikrovės ir išmonės (11.2 p.). Atitinkamai, vaikai virš 7 metų jau gali skirti tikrovę nuo meninės išmonės ar žiniasklaidos realybės, nebepriima pastarųjų už gryną tiesą, tampa atsparesni smurtinei, baimę keliančiai informacijai, mažiau jautrūs, kritiškesni; labiau sugeba neutralizuoti neigiamus informacijos efektus (Rekomendacijos 11.2 p.). Vertinant informaciją ir atitinkamai ją pažymint indeksu „N-7“ klasifikuojamų elementų neturi būti daug, jų poveikis nestiprus (Rekomendacijos 11.4 p.). Remiasi kitais Rekomendacijos punktais (11.5.3, 11.5.4, 11.5.7 p.). Šiuo atveju, Komisijos tirtose serialo „Kaulai“ serijose klasifikuojamų elementų pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį buvo tik vienas (informacija, galinti kelti baimę ar siaubą), o jo poveikis (pagal trukmę, dažnumą, įtaigumą, kontekstą) nebuvo stiprus, nekėlė stiprios baimės ar nesaugumo jausmo, dialogai buvo pateisinami kontekstu, nestipraus poveikio, pati nusikalstama veika išvis nebuvo vaizduojama, buvo rodomi tik pareigūnų atliekami nusikaltimų pasekmių tyrimo veiksmai, todėl apeliantas pagrįstai klasifikavo minėtą informaciją indeksu „N-7“ pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Teismas į šias aplinkybes visiškai nesigilino, sprendime nemotyvuotai palaikė atsakovo poziciją dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo, dėl ko galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122-124) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto aiškinimo nurodo, jog nesutinka su apelianto pateiktu aiškinimu. Pažymi, kad minėta Įstatymo nuostata nedaro jokių išimčių dėl skelbiamos informacijos turinio ir ji kalba apie visą informaciją, susijusią su mirusio žmogaus kūno rodymu, nepriklausomai nuo to, ar tos informacijos turinys realus ar suvaidintas, sumodeliuotas ar pan., taip pat nepriklausomai ir nuo to, kokio pobūdžio programoje (pvz., žiniose, filme, laidoje ir pan.) ta informacija yra skleidžiama. Pagal šią nuostatą visais atvejais informacija, kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, bus laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams, išskyrus atvejį, kai žmogaus kūnas rodomas tikslu nustatyti jo tapatybę. Pažymi, kad apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia vienas kitam iš esmės prieštaraujančiais argumentais ir skirtingai aiškindamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos įstatymo analogiškas nuostatas, kas rodo apelianto argumentų nenuoseklumą. Vienu atveju, jis teigia, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas taikytinas tik tikrovei atitinkančiai informacijai ir kad šis kriterijus jokiu būdu negali būti taikomas tais atvejais, kai skleidžiama fiktyvi ar išgalvota informacija, kas, pasak apelianto, buvo skleidžiama seriale „Kaulai“. Tačiau kitu atveju, argumentuodamas, kodėl seriale „Kaulai“ skelbtą informaciją apeliantas vis dėlto priskyrė neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai ir pažymėjo ją indeksu „N-7“, jau teigia, kad jis laikė, jog skleidžiama informacija gali atitikti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą kriterijų (informacija, sukelianti baimę ar siaubą) ir dėl to pažymėjo serialą „Kaulai“ indeksu „N-7“, bet savo taip akcentuojamo informacijos tikrumo ar fiktyvumo aspekto (Įstatymo 4 str. 2 d. 3 p.) kriterijaus, numatyto Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte, aiškinimui jau netaiko. Dėl argumentų, susijusių su informacijos žymėjimo indeksu „N-7”, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. KS-39 dalį, kuria pareiškėjui skirtas įspėjimas už tai, kad televizijos programoje „TV6“ 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12 val. 15 min. transliuojant indeksu „N-7“ pažymėtą serialą „Kaulai“, kuris pagal savo turinį ir jo poveikį nepilnamečiams turėjo būti indeksuotas indeksu „N-14“ ir galėjo būti transliuojamas nuo 21 iki 6 val., padarytas Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Sprendimą, atmesdamas pareiškėjo skundą. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Taigi nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo dalies atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla. Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, jog viena iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos funkcijų – kontroliuojant, kaip laikomasi įstatymų, Komisijos sprendimų, reglamentuojančių radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą, ir licencijų sąlygų, vykdyti elektroninių ryšių tinklais transliuojamų ar retransliuojamų audiovizualinių kūrinių, radijo ir (ar) televizijos programų stebėseną. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo stebėseną atsakovas atliko Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 11 d. rašto Nr. SK-5/S (b. l. 52) pagrindu.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesiogiai skleisti nepilnamečiams – jiems siūlyti, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ja naudotis. Tokia viešoji informacija gali būti skelbiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba kai naudojant technines priemones yra sudaromos sąlygos atsakingiems už vaikų auklėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios viešosios informacijos pasiūlą nepilnamečiams. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad programos ir laidos, kuriose skleidžiama neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija, gali būti transliuojamos nenaudojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytų techninių priemonių, jeigu jos pažymėtos indeksais ir transliuojamos atitinkamu laiku. Tokios programos ir laidos turi būti pažymėtos indeksu „N-14“ ir transliuojamos nuo 21 iki 6 valandos, kai jose skleidžiama informacija daro neigiamą poveikį jaunesniems negu 14 metų nepilnamečiams (2 p.).

Komisijos vertinimu, seriale „Kaulai“ („TV6“, 2012-01-18, 2012-01-20, 12.15 val.) rodytos scenos, sukeliančios baimę ar siaubą, ir stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas (scena, kurioje tyrėjai apžiūrinėja žmogaus skeletą, sudegusią odą; scena su dviem merginomis ir kaukole; scena su kraujuotais žmogaus kaulais) yra priskirtinos neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai – atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte (kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas) ir 5 punkte (sukelianti baimę ar siaubą) numatytus kriterijus.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia laikoma viešoji informacija, kai rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos išvada, kad serialo serijų scenos atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šią teisės normą, kadangi informacija neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskirtina tik tais atvejais, kai rodomas tikrovėje mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, o ne tariamai mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria pateiktam pareiškėjo aiškinimui bei šiuo aspektu palaiko pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę (2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2009, 2008 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-92/2008). Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos matyti, jog informacija, kai rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai nepriskirtina tik tais atvejais, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti, o kitais atvejais viešoji informacija, kai rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, priskirtina prie neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarojoje normoje yra kalbama apie visą informaciją, susijusią su mirusio žmogaus kūno rodymu, nepriklausomai nuo to, ar tokios informacijos turinys yra realus, ar suvaidintas, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio programoje tokia informacija yra skleidžiama, todėl nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, jog pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskirtina tik tikrovei atitinkanti informacija, o ne fiktyvi ar išgalvota.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia laikoma viešoji informacija, sukelianti baimę ar siaubą. Pareiškėjo teigimu, penkių siužetų trukmė, palyginus su vienos serijos trukme, negali būti laikoma pakankama sukelti ar įteigti baimę ar siaubą. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip prieštaringi, kadangi pareiškėjas visgi pažymėjo serialą „Kaulai“ indeksu „N-7“, nustatęs, kad seriale rodoma informacija gali atitikti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą kriterijų (informacija, sukelianti baimę ar siaubą). Taigi iš vienos pusės pareiškėjas pripažįsta, kad seriale „Kaulai“ transliuoti siužetai galėjo sukelti baimę ar siaubą, tačiau iš kitos pusės, jo manymu, serialas negalėjo nepilnamečiams sukelti net vidutiniškai stipraus neigiamo poveikio, jog turėtų būti žymimas indeksu „N-14“.

Pagal Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1121, 6 punktą, nustatant, ar ketinama skleisti viešoji informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, rekomenduojama atsižvelgti į jos turinį, tikslą, kontekstą ir poveikį (skleidžiamos informacijos poveikis priklauso nuo reiškinių vaizdavimo detalumo, scenų trukmės, dažnumo, informacijos įtaigumo) ir žurnalistų etikos inspektoriaus parengtas Įstatymo 4 ir 6 straipsniuose pateiktų kriterijų ir Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gaires. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tokio pobūdžio rekomendacinės gairės nėra parengtos. Pareiškėjo nurodoma Žurnalistų etikos inspektoriaus 2004 m. birželio 15 d. rekomendacija transliuotojams dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai yra negaliojanti, todėl nagrinėjamoje byloje ji netaikytina. Tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog nesant žurnalistų etikos inspektoriaus patvirtintų rekomendacinio pobūdžio gairių, nėra kriterijų, kuriais remiantis ir kuriuos vertinant būtų atribojama informacija, daranti neigiamą poveikį jaunesniems nei 7 metų nepilnamečiams ir jaunesniems nei 14 metų nepilnamečiams, ir atitinkamai žymėtina „N-7“ ar „N-14“ indeksu.

Pagal Aprašo 5 punktą, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai ir kiti už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingi asmenys privalo patys nustatyti, ar ketinama skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, vadovaudamiesi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1–21 punktuose išvardytais kriterijais. Nustatę, kad informacija atitinka bent vieną iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1–21 punktuose išvardytų kriterijų, prieš ją viešai skelbdami ar kitaip skleisdami, jie privalo tokią informaciją klasifikuoti ir atitinkamai žymėti, laikydamiesi Apraše ir kituose jame nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Aprašo 7 punkte yra numatyta, jog, jeigu viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai ir kiti už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingi asmenys negali savarankiškai nustatyti, ar ketinama rengti ir (ar) skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, jie gali kreiptis į inspektorių ir prašyti, kad jis pateiktų savo rekomendacijas dėl konkrečios jų ketinamos rengti ir (ar) skleisti viešosios informacijos priskyrimo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai, jos žymėjimo ir taikytinų skleidimo apribojimų. Taigi nustatant, kaip turėtų būti žymima atitinkama viešoji informacija, turi būti sistemiškai vertinamos tiek Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-21 punktų, tiek Aprašo 6 punkto nuostatos. Jeigu Aprašo 5 punkte numatyti subjektai (viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai ir kiti už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingi asmenys) visgi negali patys nustatyti, ar ketinama rengti ir (ar) skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, jie, vadovaudamiesi Aprašo 5 punktu, turi teisę kreiptis į žurnalistų etikos inspektorių, kad jis pateiktų savo rekomendacijas dėl tokios informacijos žymėjimo.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo (b. l. 7-9), Komisija atsižvelgdama į turinio informacijos poveikį (reiškinių vaizdavimo detalumą, scenų trukmę, dažnumą, informacijos įtaigumą), padarė išvadą, kad ši informacija turėtų būti žymima indeksu „N-14“. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad serialo „Kaulai“ serijos, transliuotos 2012 m. sausio 18, 20 dienomis, 12.15 val. televizijos programoje „TV6“, turėjo būti pažymėtos indeksu „N-14“ ir galėjo būti transliuojamos nuo 21 iki 6 val.

Nors teisės aktuose aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų atribojama, kuri informacija pripažįstama darančia neigiamą poveikį jaunesniems negu 7, o kuri – ir jaunesniems negu 14 metų nepilnamečiams, nėra pateikiami, sistemiškai įvertinus Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-21 punktų ir Aprašo 6 punkto nuostatas, teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti tiek su Komisijos, tiek su ekspertų grupės prie Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. birželio 4 d. išvadomis Nr. V5-63 ir V5-65, kad Komisijos tirtose serialo „Kaulai“ serijose („TV6“, 2012-01-18, 2012-01-20 12.15 val.) rodytos scenos, sukeliančios baimę, ir stambiu planu rodomas žiauriai sužaloto žmogaus kūnas (scena, kurioje tyrėjai apžiūrinėja žmogaus skeletą su sudegusia oda; scena su dviem merginomis ir kaukole; scena su kraujuotais žmogaus kaulais ir kt.) yra priskirtinos neigiamą poveikį iki 14 amžiaus nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai.

Nagrinėjamu atveju seriale „Kaulai“ rodytos scenos net pagal du kriterijus yra priskirtinos prie viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, – pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą (kai stambiu planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas) ir 5 punktą (sukelianti baimę ar siaubą), todėl pareiškėjo argumentai, jog Komisija subjektyviai įvertino pareiškėjo transliuotą viešąją informaciją, atmestini kaip nepagrįsti. Ta aplinkybė, jog rodytų siužetų trukmė vienos serialo „Kaulai“ serijos kontekste nėra ilgi, atsižvelgus į siužetuose transliuojamą viešąją informaciją, nesudaro pagrindo vertinti siužetų kaip nereikšmingų ir pagal jų turinį bei poveikį nesukeliančių baimės ar siaubo.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Komisijos 2012 m. vasario 6 d. televizijos programos patikrinimo akte Nr. ST-12 (b. l. 12-13) yra užfiksuota, kad, interneto svetainės www.imdb.com duomenimis, serialo „Kaulai“ indeksai Europos šalyse yra: Vengrijoje – „16“, Nyderlanduose – 12, Italijoje – VM14.

Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnyje yra nustatyta Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kompetencija. Minėto įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta vien iš Komisijos funkcijų – transliuotojams ir retransliuotojams, taip pat kitiems asmenims, transliuojantiems, retransliuojantiems ar kitais būdais platinantiems programas ar jų dalis elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat duomenų perdavimo tinklais viešai platinamų programų rengėjams ir (ar) skleidėjams, pažeidusiems Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, šio įstatymo reikalavimus ar licencijų sąlygas, nevykdantiems Komisijos priimtų sprendimų ar įpareigojimų, įstatymų nustatyta tvarka taikyti šias nuobaudas: įspėjimus, Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytas pinigines baudas, ne ilgiau kaip trims mėnesiams sustabdyti licencijos galiojimą, panaikinti licencijos galiojimą, kreiptis į teismą dėl informacinės visuomenės informavimo priemonių veiklos sustabdymo ar nutraukimo šio įstatymo nustatyta tvarka. Komisija, vykdydama jai teisės aktais nustatytas funkcijas, turi teisę, be kita ko, gauti iš transliuotojų, retransliuotojų, informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojų, valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat iš įstaigų, kitų asmenų dokumentus ir kitą informaciją, reikalingą Komisijos kompetencijai priskirtų atitinkamų įstatymų pažeidimų tyrimams atlikti; sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Komisijos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus (Visuomenės informavimo įstatymo 48 str. 3 d. 2 ir 4 p.).

Dėl Komisijos atliktos procedūros, kuomet vienu metu balsuojant už televizijos programoje „TV6“ rodytus serialą „Kaulai“ ir vaidybinį filmą „Pjūklas“ pareiškėjui buvo paskirtas įspėjimas, teisėjų kolegija pažymi, kad detaliai Komisijos veikla, priimant sprendimus dėl Įstatymo pažeidimo, Visuomenės informavimo įstatyme ar kitame teisės akte, nėra aptarta. Argumentų, jog Komisija, esant keliems padarytiems pažeidimams juos nagrinėdama vienu metu ir priimdama vieną sprendimą, pažeidė atitinkamų teisės aktų nuostatas, pareiškėjas taip pat nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi Komisijos atliktą procedūrą, nenustatė, jog pareiškėjo teisės buvo ribojamos ar kitokiu būdu pažeidžiamos: iš Komisijos 2012 m. kovo 20 d. posėdžio protokolo Nr. PP-10 (b. l. 35-38) matyti, kad pareiškėjo atstovui buvo suteikta teisė pasisakyti tiek dėl vaidybinio filmo „Pjūklas“, tiek dėl serialo „Kaulai“, Komisija 2012 m. kovo 14 d. sprendime Nr. KS-39 (b. l. 7-9) taip pat atskirai išdėstė motyvus tiek dėl vaidybinio filmo „Pjūklas“, tiek dėl serialo „Kaulai“. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog esant keliems padarytiems pažeidimams juos nagrinėdama vienu metu ir priimdama vieną sprendimą Komisija ribojo pareiškėjo teises ar pažeidė atsakomybės už veiklą individualizavimo principą bei rungimosi principą. Laikytina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šį klausimą.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė